Lapkričio 17d. rytas klaipėdiečius pasitiko lietumi. Tie miestiečiai, kuriems Garliavos įvykiai yra negyjanti žaizda, 12 val. susirinko Atgimimo aikštėje. Susirinkusiųjų nuotaikos optimistinės, nes permainas valdžioje pirmiausia demonstruoja žiniasklaida. Rūtos Janutienės laida apie dailininką Rimantą Radišauską tapo šviesiu žiburėliu, vilties kibirkštimi, virtinėje valdžios susidorojimų su piliečiais. Tiesos girdėjimas apie R. Radišauską, tai šviesos spindulys tamsos karalystėje. Melas, patyčios, piliečių niekinimas negali tęstis amžinai.
Valdžia, naudojanti melą, smurtą prieš savo piliečius tegul nesitiki, neturi vilties, kad nereikės jai atsakyti. Jei valdžioje esantys pedofilai mano, kad ištrynę mergaitės atmintį, išsisuks nuo atsakomybės ir išlips „sausi‘, tai jie nesuvokia realybės, jog melas visada prieina liepto galą. Valdžia susidorojusi su mergaite, siekia išsityčioti, sunaikinti moraliai dalininką R, Radišauską ir tūkstančius piliečių, kurie praėjus 4 metams 6 mėnesiams tebereikalauja TIESOS. Dailininko R. Radišausko dorovinė pozicija teigia, kad tauta, turėdama tokį moralinį Heraklį, negali būti sunaikinta, sutrypta ir pažeminta.
Ateisime ir gruodžio 17 d., nes gyventi baimėje, mele ir patyčiose – negarbinga ir neleistina.
Virginija Jurgilevičienė
