KLAIPĖDOS MIESTO UNIVERSITETO SENIŪNAITIJOS SENIŪNAITĖ VIRGINIJA JURGILEVIČIENĖ Tel. 864024954, el.p. virginija.jurgileviciene@gmail.com _______________________________________________
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS SAUGUMO DEPARTAMENTO DIREKTORIUI DARIUI JAUNIŠKIUI
Prašymas 2024-01-10
Kreipiamės į Jus, nes manome, jog visuomenininiai ir politiniai procesai, kurie prasidėjo kai 2022-12-13 Seime buvo priimtas „ Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas“ ( toliau – Įstatymas), kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
XX a. Lietuva išgyveno dvi okupacijas, t.y. du totalitarinius: sovietinį ir nacistinį režimus. 1926 metais buvo įvykdytas pučas, nuverstas prezidentas Kazys Grinius ir įvestas autoritarinis režimas.
Liudas Gira, Salomėja Neris, Petras Cvirka ir eilė kitų Lietuvos intelegentų, kurie aršiai kritikavo prezidentą A. Smetoną yra siejami su Sovietų sąjungos okupacija, su totalitariniu režimu, su Stalino saulės parvežimu į Lietuvą.
Jų, komunistuojančių lietuvių, kritikuojamas prezidentas yra siejamas su autoritariniu režimu.
Pasirodo, kad pagal Įstatymą Lietuvoje nuo 1926 m. iki 1990 m. visi viešosios paskirties įrenginiai, paminklai, skulptūros, obeliskai, memorialines lentos, kiti atminimui įamžinti skirti objektai, viešosios vietos – gatvės, aikštės, parkai, skverai ar kitos visuomeninės paskirties erdvės, taip pat šių objektų pavadinimai, renginiai ir įvykiai – vardinės premijos, konkursai ir panašūs vieši veiksmai gali būti traktuojami kaip totalitarinio ar autoritarinio režimo propagavimas.
Lietuvos visuomenė yra kviečiama nustoti propaguoti totalitarinį, o tai sovietinį režimą ir raginama keisti gatvių pavadinimus. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (toliau – Centras)į Klaipėdą atsiuntė raštą, kad iki 2023-12-14 būtų pakeistas L. Giros gatvės pavadinimas.
Pagal šį įstatymą, atseit, Ukmergėje propaguojamas totalitarinis nacistinis režimas, nes yra įamžintas partizanų vadas Juozas Krikštaponis. Ukmergės rajono savivaldybė taip pat gavo iš Centro sprendimą.
Kitas to pačio Įstatymo draudimas – jokio paminklo Antanui Smetonai Lukiškių aikštėje, kaip autoritarinio režimo atstovui.
Lietuva ilgus metus buvo padalinta. Viena Lietuvos dalis įėjo į carinės Rusijos, o vėliau į Sovietų sąjungos sudėtį. Kita Lietuvos dalis nuo XIII a. buvo okupuota ordinų ir tapo vokišku kraštu, kurį naciai 1939 m. atėmė iš Lietuvos. Stalino šauklių Klaipėdoje nebuvo - čia šeiminkavo nacistiniai rėksniai. Didžiausias pavojus Klaipėdos krašto lietuviams buvo kaizerinė Vokietija, trečiasis Reichas, o ne carinė Rusija ar Sovietų sąjunga. XIX a. -XX a. pradžioje Mažosios Lietuvos gyventojai neigiamai vertino Bismarko diktatūrinį valdymą.
Klaipėdos miesto žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija mano, jog yra kompetetinga ir pasiūlė L. Giros gatvę pakeisti į poeto, rašytojo Ernesto Vicherto, kuris teisėjavo ir kilo karjeros laiptais esant Bismarko diktatūrai. Uždraudžiame propaguoti režimą, kuris atėjo 1944 m. rudenį ir leidžiame įamžinti poetą, karjeristą, gyvenusį Bismarko gadynėje pavadindami gatvę jo vardu.
Manome, kad visi atvejai, kuriuos išvardinsime turi tikslą – kiršinti Lietuvos gyventojus. Todėl įvairios Lietuvos savivaldybės bei piliečiai atsisako vykdyti Tarpinstitucinės komisijos sprendimus, priimtus vadovaujantis Įstatymu, kuriuos jiems siunčia Centras.
Klaipėdos miesto taryba net nesvarstė L. Giros gatvės vardo pakeitimo. E. Vicherto gatvės pavadinimas būtų mažlietuvių patriotų įžeidimas.
Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz informavo Lietuvos visuomenę, kad skųs Tarpinstitucinės komisijos sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Jis pareiškė: „Taip, tikrai skųsime. Vis tiek teisė turi būti vienoda visiems. Tikrai negali būti taip, kad vienai savivaldybei tokius pavadinimus galima naudoti, o kitai ne“.
Ukmergės gyventojai teismo pagalba blokuoja J. Krikštaponio paminklinio akmens lentelės nuėmimą.
Jūsų, Valstybės saugumo departamento, misija – analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui užtikrinančiomis institucijomis užkardyti valstybės nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes.
Įstatymas yra skirtas mūsų, Lietuvos valstybės, praeičiai. Įstatyme periodizuojamas totalitarinis režimas – įrašomi metai. Autoritarinio režimo laikotarpis – nenurodomas. Kodėl Įstatymas vieno režimo metus paskelbė, o kito – ne? Jei nenurodė, tai tokio režimo kaip autoritarinis Lietuvoje nebuvo. Jei tokio režimo nebuvo tai kam jį įrašė į įstatymą? Šis Įstatymas skirtas ne Vokietijos ar Anglijos, ar kokios kitos valstybės istorijai , bet Lietuvai.
Taip pat negalima sulyginti asmenis veikusius Sovietų sąjungos totalitarinėje sistemoje su asmenimis tarnavusiais nacistinės Vokietijos politinėse, karinėse, represinėse struktūrose. Lietuviai, atėjus naciams, organizavo sukilimą, suformavo laikinąją Lietuvos vyriausybę, stojo į savisaugos batalionus kovoti su raudonuoju maru.
Įstatymas, kuriame vieno režimo periodizacija nurodoma, o kito nenurodoma, o taip pat deklaruojami kaltinimai lietuviams, kurie stojo į kovą su raudonuoju maru turi vieną tikslą - pjudyti Lietuvos piliečius vykstant karui Ukrainoje.
Prašome išanalizuoti šį įstatymą. Ar jis nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?
Laukiame atsakymo.
Klaipėdos miesto „Universiteto“ seniūnaitijos seniūnaitė Virginija Jurgilevičienė