- Šiandien mūsų laikų amžininkai, minėdami 1923 metų sukilimo šimtmetį, pateikia tendencingą istorinę medžiagą. Jie plačiai viešina įvykius, susijusius su Didžiąja Lietuva, ir nutyli tai ką aprašė tų įvykių dalyvis, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmasis sekretorius Jonas Vanagaitis, knygoje „Kovos keliais“ .
- J. Vanagaičio almanache aprašomi autentiški įvykiai, tačiau mūsų istorikai ignoruoja tą informaciją, kurią pateikia 1923 metų sukilimo amžininkas. Internetiniame laikraštyje „Atvira Klaipėda“ straipsnyje „Lemtingųjų įvykių šimtmetis: 1923-iųjų sausio 9-oji“ parašė, kad „Tuo metu Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga tapęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) ir toliau apsiribojo tik atsišaukimų sklaida. Sausio 9-ąją jis paskelbė du atsišaukimus.“
Tiek Mažosios Lietuvos, tiek Didžiosios atstovai tikėjo, kad Versalio taikos sutartimi, atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos perduos, Lietuvai. 1922 m. lapkričio mėn. Klaipėdiečių organizacijų atstovai ir Lietuvos diplomatai, nuvykę į Paryžių, turėjo grįžti tuščiomis rankomis. Ambasadorių konferencija atidėjo Klaipėdos krašto išsprendimą. Dėl to klaipėdiečių atstovams ir Lietuvos diplomatams tapo aišku, kad delsimas bus naudingas tik lenkams. Vienintelis kelias yra sukilimo organizavimas. Mažlietuviai 1922-12-22 įkūrė Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą. Komiteto vadovybė – M. Jankus, J. Vanagaitis, J. Strėkys, J.Lėbartas, V Šaulinskas, J. Brūvelaitis. Komitetas paskelbė atsišaukimą. Dar nebuvo pasirodęs atsišaukimas, tačiau lietuvių visuomenė buvo įkaitusi ir rinkosi į protesto susirinkimus: gruodžio 19 d. Šilutėje, gruodžio mėn. 20 d. Pėžaičiuose, Priekulėje ir Katyčiuose, gruodžio 22 d. Sauguose ir Klaipėdos priemiestyje Smeltėje. Komitetas pasiskirstė darbais. Vieni važinėjosi po kraštą, o Brūvelaitis priiminėjo žmones, kurie atvykdavo gauti patarimų, atsiimti atsišaukimų ir t.t. Iki Trijų Karalių šventės susiorganizavo gelbėjimo komiteto skyriai Šilutėje, Pagėgiuose, Katyčiuose, Lauksargiuose, Plaškiuose, Rūkuose, Natkiškiuose, Priekulėje, Lankupiuose, Vanaguose, Rusnėje, Kintuose, Vyžiuose, Doviluose, Plikiuose, Kretingalėje, Kairinėje, Smalininkuose, Sauguose, o Klaipėdos mieste net trys skyriai – vienas miesto centre, antras Smeltėje, trečias Bomelsvitėje. Intensyviai buvo dirbama, kad Mažoji Lietuva susijungtų su Didžiąja. Prancūzai, matydami tokį lietuvių aktyvumą, ketino suimti Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narius, uždaryti visus jo skyrius. Todėl komitetas persikėlė į Šilutę, o J, Vanagaitis su E. Simonaičiu liko Klaipėdoje.
1923 m. sausio mėn. 9 d. jau bazuodamasis Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą „Visiems gyventojams Klaipėdos krašto“. J. Vanagaitis knygoje „Kovos keliais“ straipsnyje „Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas“ rašo, kad „Lygiagrečiai su manifesto paskelbimu slaptu Brūvelaičio parėdimu visos jaunųjų klaipėdiečių grupės buvo pašauktos prie ginklo..“
J. Vanagaitis kitame straipsnyje, kuris pavadintas „Sukilimas“ aprašė, kad 1923 m. sausio 10 d. „ Visų trijų apskričių žymesniuose punktuose pasirodė klaipėdiečių būreliai. Jie buvo apginkluoti įvairiausių sistemų senais šautuvais ir apsirengę paprastais civiliais rūbais. Tik ant rankovių turėjo užsirišę žalias juostas, pažymėtas raidėmis: M.L.S. , tas reiškė – Mažosios Lietuvos savanoris. Tuos būrelius netikslu būtų vadinti sukilėliais, nes jie nešaudė ir niekam nieko nedarė. Visas jų sukilimas reiškėsi tuo, kad tie savanoriai, nuėję į valdžios įstaigas, paimdavo valdininkų bei tarnautojų pasižadėjimus, klausyti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto ir sąžiningai eiti pareigas, kurios jiems buvo pavedamos. Nei vienas žmogus nebuvo suimtas. Nepavartota jokio smurto. Net policininkai buvo nuginkluoti tiktai tie, kurie iš seniau buvo pasižymėję priešlietuvišku nusistatymu ir iš kurių buvo galima laukti nepaklusnumo bei provokacijų. Nei vienas žmogus niekur nesipriešino Mažosios Lietuvos savanoriams. Visame krašte tvarka buvo įvesta nepaleidus nei vieno šūvio.“
Dar kartą perskaičiau „Atviroje Klaipėdoje“ parašytą teiginį „Tuo metu Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga tapęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) ir toliau apsiribojo tik atsišaukimų sklaida. Sausio 9-ąją jis paskelbė du atsišaukimus.“. Šis mūsų amžininkų parašytas teiginys akivaizdžiai skiriasi nuo pirminio šaltinio, nuo to meto amžininko aprašymo.
Minint 1923 sukilimo šimtmetį galimai menkinama Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto veikla ir akcentuojamas tik Didžiosios Lietuvos įnašas į sukilimą, kad įvykius galima būtų pavadinti prisijungimu. Jei pateiksime kiekvienos Lietuvos nuopelnus organizuojant 1923 metų sukilimą, tai turėsime vadinti susijungimu.
Mūsų laikų amžininkai nenori įvertinti faktines aplinkybes, kad Mažosios Lietuvos savanoriai buvo ginkluoti senais šautuvais, o prancūzai turėjo gerą ginkluotę. Pergalė galima turint tokią pat ginkluotę bei žmones, kurie apmokyti šaudyti. Kiekviena Lietuva ėmėsi tų darbų, kurie atitiko jų galias. Vieni apėjo valdžios įstaigas ir pareikalavo paklusti sukilėliams, o kiti, Didžiosios Lietuvos savanoriai, kariai, kovėsi su prancūzų kariuomene.
Būtų gerai, jei Klaipėdos istorikai palygintų įvykius Ukrainoje ir Klaipėdos krašte. Ukrainiečiai be karinės pagalbos ir mokymų kaip elgtis su technika sunkiai kovotų su agresore. Mažoji Lietuva, lietuviai, kurie neturėjo savo valstybės, ginklų, apmokytų karių mūšiuose su prancūzais būtų pralaimėję. Mažlietuviams buvo reikalinga bendramintė, sąjungininkė, kaip ir dabar ukrainiečiams Europos sąjunga ir NATO.
Manau, kad kvietimas paminėti Klaipėdos sukilimo šimtmetį kaip prisijungimo šventę yra neetiškas, nes eliminuoja Mažosios Lietuvos gyventojų veiksmų svarbą 1923 metų sukilime, netgi išsityčioja iš jų. Prašome grąžinti istorinę teisybę ir kviesti Lietuvą paminėti susijungimo šimtmetį.