Partizaną Antaną Kasperavičių išlydime iš Šv. Juozapo bažnyčios 2018 m. kovo mėn.15 d. 12 val.
Mūsų, Klaipėdos visuomeninkų gretose aktyviai dalyvavo Antanas Kasperavičius. Aukštas, tiesus jis asocijavosi su tarpukario laikų karininku. Apie jo pokario kovas su okupantais sužinojome tik iš dokumentinio filmo apie partizanus „Trispalvis“
Antanas Kasperavičius, išeidamas, palikdamas nuodėmingą žemę, kurioje idealų ieškojimai yra būtinybė, savo darbais, visa veikla, kaip ir prisakė tikėti, kad vardan Lietuvos privalome ieškoti kelio į artimo supratimą ir gėrio siekimą.
Ąžuolą prisimename, kaip taktišką, giliai mylintį tiesą ir Lietuvą, pilietį. Garliavos įvykius, buvęs partizanas, vertino panašiai kaip vienuolė Nijolė Sadūnaitė ir šiuose įvykiuose pasirinko ne valdžios brukamą, o piliečių poziciją, kuriai yra nepriimtina dalinė tiesa, galingojo diktatas. Jis ateidavo į mūsų organizuojamas akcijas ir stovėdavo su plakatais, reikalaujančiais valdžios mus, piliečius, nekvailinti, bet gerbti.
Partizano Ąžuolo gyvenimas tapo mums, kaip mokykla. Tik tokia veikla turi prasmę, kai šalia esantį žmogų gini nuo patyčių, žeminimo, kankinimo, prievartavimo. Partizanas Ąžuolas tokiu kovotoju išliko visą savo amžių. Jo žodžiai: „Kaip beveik kiekvienoj tautoj, taip ir lietuvių – yra idealistai, materialistai ir prisitaikėliai. Aš nesu materialistas, aš nesu prisitaikėlis, aš būsiu tiktai karys. Aš priešinsiuosi visą laiką.“, mums liko, kaip priesakas išlikti garbingais piliečiais.