2025 metų sausio 15-ąją švęsime Klaipėdos krašto sukilimo 102-ąsias metines. Tai pats svarbiausias įvykis ilgametėje Klaipėdos krašto istorijoje, nulėmęs ne tik šio krašto, bet ir Lietuvos valstybės ateitį. Sukilimas susideda iš trijų dalių. Visuose trijuose šio istorinio įvykio etapuose – krašto visuomenės parengime dėl jungimosi su Lietuvos valstybe, karinėje operacijoje prieš okupacinę prancūzų įgulą ir teisiniame susivienijimo įforminime dalyvavo ir mažlietuviai bei didlietuviai. Karinės operacijos vado Jono Budrio žodžiais „Ranka rankon drauge dirbdami laimėjome“. Tinkamai pagerbti turi būti visi sukilimo dalyviai, ne tik Didžiosios Lietuvos savanoriai, bet ir lietuvininkai, be kurių dalyvavimo Klaipėdos krašto sukilimas negalėjo nė prasidėti. Mūsų atveju yra kalbama apie žymaus lietuvininkų veikėjo Viliaus Šaulinskio atminimą. Jis, minėtų įvykių dalyvis, 1935-ais metais buvo iškilmingas palaidotas greta Sukilėlių paminklo. Trūksta labai nedaug – tik atminimo ženklo vienam iš Sukilimo organizatorių 1923 m. memoriale.
2024 m. spalio mėnesio tarybos posėdyje buvo tvirtinami Klaipėdos miesto strateginio veiklos plano pakeitimai.
Buvo pateiktas prašymas tarybos komitetams, kad Klaipėdos miesto taryboje priimtų sprendimą praplėsti Klaipėdos Sukilimo memorialą, prijungiant Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto sekretoriaus Viliaus Šaulinskio atminimo ženklą. Prašymas buvo atmestas, motyvuojant, kad raštą reikėjo adresuoti Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupei.
Dar 1998 m. V. Šaulinskio giminaičiai parašė prašymą dėl 1923 metų sukilimo dalyvio vietos įamžinimo, o 2003 m. „Vakarų Ekspreso“ laikraštis parašė kokie buvo priimti sprendimai: „Kultūros paveldo centro istorikė Vilma Norvaišienė “Vakarų ekspresui” sakė parengsianti kapo aprašą, nuotraukas, kitą oficialią medžiagą ir pateiks Kultūros paveldo centrui. Dėl kapo patekimo į registrą keblumų, jos manymu, neturėtų kilti – oficialiai įforminus, kad čia yra palaidotas žmogus, bus galima kapą pažymėti ir atminimo lentele, kuriai leidimas gaunamas iš Savivaldybės. Kultūros paveldo centre neabejojama, kad Vilius Šaulinskis daug nusipelnęs Lietuvai, tačiau rūpintis konkrečiai, kad jo kapas būtų įtrauktas į memorialinių vietų sąrašą, imta tik giminėms paraginus.“ Liūdniausia, kad V. Šaulinskio artimieji, nors jų senelis vienas iš garbingiausių šio krašto gyventojų, atsakymo iš Klaipėdos savivaldybės nesulaukė. Klaipėdos miesto administracija ir jų konsultantai nutarė neatsakyti, pažeminti, suniekinti Klaipėdos sukilimo dalyvio artimuosius. Pagal to meto valdžią, juk 1923 metais jokių lietuvių idealistų, patriotų nebuvo, o sukilime dalyvavo Kauno valdžios nupirkti keli šio krašto gyventojai.
Didžioji dalis Klaipėdos miesto istorikų tada prieš 26 metus ir dabar vadovaujasi taip vadinama materialinės gerovės pasaulėžiūra arba dar ją galima pavadinti vokiečių tautininkų. Šios ideologijos esmė, kad Lietuva, kuri įėjo į carinės Rusijos sudėtį, buvo atsilikęs kraštas, kuriame dominavo mediniai namai, o Vokietijoje – mūriniai namai, aukštesnis pragyvenimo lygis. Atseit, materialus gėris – raudonos plytos buvo vienintelė vertybė. Todėl šio krašto gyventojai norėjo būti Vokietijos sudėtyje. Klaipėdos istorikai ir jų pasekėjai, pateikdami išvadas, apibendrinimus apie 1923 m. sukilimą mano, kad jų teiginiai yra teisingi ir negalima jais abejoti bei jiems prieštarauti. Šios ideologijos atstovai nepripažįsta lietuvių idealistų, kuriems buvimas vienoje valstybėje su savo tautiečiais buvo didžiausia vertybė. Lietuvių idealistų kredo labai aiškiai pateikė 1923 metų sukilimo dalyvio Miko Šimkaus anūkė Rasa Šimkutė dokumentiniame filme, kurį paskyrė savo tėvui Gediminui Šimkui. Jos tėvelio žodžiai buvo : ,,Aš labai myliu lietuvius“.
Pagal istorikus-materialistus, visi šio krašto gyventojai nenorėjo prisiglausti prie Lietuvos. To siekė tik Kauno šnipai. Galimai todėl šio krašto „išdavikus“, pardavusius kraštą Lietuvai nėra verta įamžinti. Todėl V. Šaulinskio giminaičių prašymo netenkino. Kito paaiškinimo, kodėl iki šiandien nėra atminimo ženklo ant sukilėlio V. Šaulinskio kapo, neturime.
Negerbiami, pamirštami yra ir kiti Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai. Joniškės kapinėse yra palaidotas Šilutės Seimo deklaracijos signataras, Gedimino ordinu apdovanotas sukilimo dalyvis iš Katyčių Jonas Aušra. Klaipėdos miesto valdžios atstovai kiekvienais metais Sukilimo dieną, t.y. sausio 15 -tą neša gėles ant Tilžės akto signataro, Sukilimo dalyvio, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto nario Jurgio Lėbarto kapo, tačiau nemato reikalo sausio 15 d. aplankyti aktyviai veikusio Klaipėdos kraše sukilėlio Jono Aušros amžino poilsio vietos ir palikti padėkos ženklą – gėles ant jo kapo.
Miesto valdžia, kai važiuoja į Lėbartus padėti gėles ant Sukilimo politinio vado Erdmono Simonaičio kapo, neprisimena, jog Klaipėdoje gyvena Sukilimo vado vaikaičiai, juos nepakviečia prisijungti ir drauge pagerbti jų senelį, kurio idėja buvo ginklu atsiimti iš prancūzų Klaipėdą ir jo indelis labai didžiulis, kad Sukilimas baigtųsi sėkmingai.
Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus sutiko, kad toks elgesys su 1923 metų sukilimo dalyviais ir jų giminaičiais miestui garbės nedaro.
Mums, šio krašto gyventojams, būtina Sukilimo dalyvius prisiminti, pagerbti, nes jie puoselėjo tikrą vertybę – vieningą Lietuvą. Privalome apginti jų garbę ir pareikalauti, jog įvairios institucijos, turinčios įtakos galią, nerašinėtų šmeižikiškų teiginių, nustotų tyčiotis ir žeminti gėda darančiomis išvadomis.