Mažosios Lietuvos genocidui jau 71 metai

Klaipėdiečiai susirinko spalio 16d. paminėti  Mažosios Lietuvos genocido dieną.

Tie, kurie domisi istorija, šio krašto praeitimi teigia, kad  ne baltais turėtume vadinti, nes šis pavadinimas yra naujas derinys. Taip mūsų protėvius prieš 200 metų pavadino vokiečių kalbininkas G.F.Neselmanas. Jie norėtų, kad būtume vadinami aisčiais, nes taip romėnų istoriko Tacito buvome pavadinti beveik prieš 2000 metų.

Kiek svarbu  kaip esame  vadinami ar vakariniais baltais, ar vakariniais aisčiais, tiek svarbu, kad šitam kraštui teko dideli išbandymai. Kodėl šiam kraštui? Todėl, kad atėję nukariautojai didžiąją dalį vietinių gyventojų asimiliavo, išvijo, sunaikino ir net prūsų kalba ištrynė iš ten gyvenusių žmonių atminties. Pasipriešijimo grobikams simbolis lieka Didžiojo prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas. Klaipėdoje minėdami Mažosios Lietuvos genocido dieną spalio 16-ąją su vėliavomis stovėjome prie paminklo prūsų sukilimo vadui.

Per vakarinių aisčių žemę vilnijęs mirčių ir netekčių šleifas skaudžiausiai pasireiškė II- jo pasaulinio karo veiksmais ir pokariu. Žmonės buvo naikinami, vežami, deportuojami. Klaipėdos mieste, įžengusi sovietinė kariuomenė, 1945 metais sausio mėn. 28 d. sutiko  tik kelis gyventojus.

1939 metų kovo mėnesį okupavusi Klaipėdos kraštą nacistinė Vokietija  davė vos kelis mėnesius laiko lietuviams palikti Klaipėdos kraštą. Tūkstančiai lietuvių buvo priversti bėgti į Didžiąją Lietuvą. O 1944 metų rudenį prasidėjo didžioji šio krašto gyventojų evakuacija. Pabėgėlių keliai buvo nusėti lietuvių vežimais su manta. Bet ne visi spėjo pasitraukti. Daug pabėgėlių užklupo negailestinga Raudonosios armijos banga.

Pamiršti to negalima. Apie Klaipėdos krašto žmonių vijimą iš gimtųjų namų, kuris prasidėjo 1939 m. kovo mėn. Ir apie jų naikinimą II pasaulinio karo pabaigoje bei pokario laikmečiu kalbėjome prie 1923 metų sukilimo paminklo Skulptūrų parke.