Klaipėdos miesto savivaldybė atsisakė paklusti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) sprendimui, t.y. iki gruodžio 14 d. pakeisti Liudo Giros gatvės pavadinimą. Gatvės pervadinimui nepritaria gyventojai.
Žmonės, gyvenantys Universiteto seniūnaitijoje, mano, jog Centras negali nustatyti termino dėl sprendimo įgyvendinimo. Tokie reikalavimai veda link diktatūros.
Aiškinamajame rašte, kuris skirtas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai parašyta, jog L. Giros gatvės vardą komisija pavadinta “Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo“ (toliau- Komisija) savo protokole 2023 m. spalio 30 d. mėn. pasiūlė pakeisti į Ernsto Vicherto gatvės pavadinimą. Komisija panaudojo patį šlykščiausią metodą – manipuliaciją, t.y. ji teigia, jei grąžinome V. Berbomo gatvės pavadinimą, tai grąžinkime ir E, Vicherto gatvei ikikarinį vardą. Negalima sutapatinti istorines asmenybes. Vilhelmas Berbomas rinko lietuvių liaudies dainas, paliko jų užrašymus, kuriuos siuntė Liudvikui Rėzai. Mokėjo vokiečių, lietuvių, prancūzų, švedų, anglų kalbas. Jis dirbo Klaipėdos burmistru, žvejybos inspektoriumi iki Vokietijos susivienijimo, iki Bismarko valdymo. O kokia E. Vicherto biografija? Biografijų žinynas “Klaipėda: miestas ir žmonės” rašo, jog jis “1859–1860 m. dirbo Klaipėdos teismo asesoriumi. Nuo 1860 m. trejus metus dirbo apskrities teismo teisėju Priekulėje (čia teko išspręsti apie keturis tūkstančius bylų), laisvalaikiu buvo subūręs teatro mėgėjų grupę. 1863 m. grįžo į Karaliaučių, dirbo miesto teisme. 1864 m. kartu su istoriku Rudolfu Reicke (1825–1905) pradėjo leisti Prūsijos provincijos istorijos draugijos mėnesinį žurnalą „Altpreußische Monatsschrift“. Nuo 1877 m. Karaliaučiuje buvo Prūsijos aukščiausiojo tribunolo Krašto teisėjų tarybos narys, jam suteiktas garbės daktaro vardas. 1887 m. persikraustė į Berlyną, dirbo Aukštesniajame teisme. 1896 m., gavęs slaptojo justicijos patarėjo vardą, išėjo į pensiją.”
E. Vichertas, kaip teisminės valdžios atstovas, karjerą padarė Oto fon Bismarko valdymo periodu. Mažlietuvis Jonas Vanagaitis almanache “Kovos keliais” skyriuje “Bismarko gadynė” rašo, kad Prūsijos karalius Vilhelmas I, antrasis Luizos ir Fridricho-Vilhelmo sūnus, tapęs valdovu, nutarė priversti paklusti parlamentą ir “1862 m. valdžios viršūnėje pastatė žinomąjį Bismarką, labai griežtą užsispyrėlį, atkaklų ir žiaurų diktatorių” Bismarkui esant valdžioje Reichstagas neturėjo didelės reikšmės, nes visi įstatymai į parlamentą patekdavo tik per Bismarko rankas. Jis Prūsų Lietuvoje naikino lietuvybę, kuri, atseit, trukdė vienyti Vokietiją. Lietuvių kalba, kaip netinkama kalba Vokietijos imperijoje, buvo vejama iš mokyklų, valdžios įstaigų, bažnyčių. J. Vanagaitis almanache rašo, jog “1872 m. spalio mėn. 15 d. kada išėjo Bismarko ir kulto ministro Falkio sugalvoti „Visuotinieji paliepimai“, kuriais lietuvių ir kitų ne vokiečių kalbos buvo išvaromos iš žemininkų mokyklų“. Panašių nurodymų Bismarko valdžia išleido ne vieną. Vokietinimas labai skaudžiai atsiliepė Mažosios Lietuvos gyventojams – lietuviams.
Lietuviai nesutiko su Bismarko politika ir kovojo prieš jų teisių mindžiojimą. Ką tuo metu veikė teisėjas ir rašytojas E. Vichertas? Jam tiko Bismarko diktatūra ir iš jo biografijos matome – kilo karjeros laiptais.
L. Giros ir E. Vicherto panašumai: L. Gira neatnešė “saulės” iš rytų į Klaipėdos kraštą, nes naciai 1939 m. kovo mėnesį atplėšė uostamiestį nuo Lietuvos. E. Vichertas neatnešė nusiritusios „saulės“ iš vakarų, nes ją Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinas atrideno XIII amžiuje. L. Gira rašė eiles, o E. Vichertas kūrė eilėraščius, jis parašė 30 dramų, 18 romanų, apie 60 novelių. E. Vichertas rengė straipsnius politiniais, istoriniais bei teisiniais klausimais. L. Gira tarnavo Stalino diktatūrai, E. Vichertas dirbo Bismarko diktatūrai.
Lietuvos Respublikos įstatyme, draudžiančiame propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, nėra įrašyta, kad negalima įamžinti tuos, kurie pritarė kaizerinės Vokietijos režimui. Todėl grupė klaipėdiečių nusprendė sugrąžinti ikikarinį pavadinimą - Vicherto gatvė. Tai nėra nekaltas sprendimas. Tai pronacistinės pasaulėžiūros tęstinumas. Puikiai žinome, kad politikoje aktyviai veikęs Bismarkas buvo vokiško nacionalizmo ideologas.
Į Lietuvą šliaužia diktatūra, kuri vadinama demokratija, laisve, tiesa.
Lietuvos Respublikos įstatymas, draudžiantis propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas buvo priimtas Seime tik tam, kad susidorotų su tautiečiais, kurie Ukmergėje gina partizano Juozo Krikštaponio garbę bei su tais, kurie nori pastatyti Lukiškių aikštėje paminklą prezidentui Antanui Smetonai.
Nepasitikėjimas tauta, kaip neįgalia, pastoviai klystančia, kuri gali priimti neteisingą sprendimą ir kuriai reikia padėti įsakmiais sprendimais turi terminą putinizmas.
Lietuvos Respublikos įstatymas draudžiantis propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas turi būti atšauktas , nes Centrui suteikti įgaliojimai yra antikonstituciniai. Tauta kuria valstybę, o ne Centras savo sprendimais.