Teismo posėdžio, kuris vyko 2017-02-22, tvarkaraštis
Istorija – mūsų mokytoja. Iš jos gauname žinias tiesos paieškoms. Mums, Mažosios Lietuvos kultūros, politikos, etikos perėmėjams, įsiminė 2009 m. rugsėjo 19 d. Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje vykusi Mažosios Lietuvos politinio veikėjo, laikraštininko, lietuvybės puoselėtojo Jono Vanagaičio ir jo žmonos Marijos Brožaitės-Vanagaitienės palaikų perlaidojimo ceremonija. Ceremonijos metu pranešimą apie Jono Vanagaičio asmenybę, veiklą ir nuopelnus skaitė Klaipėdos universiteto, Humanitarinių mokslų fakulteto, Istorijos katedros vedėjas doc. dr. Vygantas Vareikis. Šiam istorikui atrodė tinkama vieta ir laikas priminti tarpukario Lietuvoje mestus kaltinimus, atseit J. Vanagaitis – nesąžiningas, vogė. Po to kalbėjęs vaikaitis Romas Šležas paneigė šmeižikiškus gandus apie senelį, primindamas, kad visas bylas J. Vanagaitis laimėjo, o šmeižtą paneigė tik Kauno dienraščiai, kurie buvo atspausdinę vokietukų kaltinimus. Klaipėdos laikraščiai, kaip „Memeler Dampfboot“ ir kt. neišdrįso parašyti savo skaitytojams, jog esantys melagiai ir kiršintojai. Mūsų visų lietuvių bėda, kad tuoj patikime pletkais, o ypač jei tai susiję su turtais. Tarpukario Lietuvoje J. Vanagaičio kaltinimas nesąžiningumu buvo grindžiamas gyvenamoji namo statyba Žaliojoje gatvėje 2 (dabar Karoso g.)
Primename Klaipėdos krašto istoriją, nes šiandien dalis klaipėdiečių žeria panašius kaltinimus Jurgiui Aušrai. Taip elgiasi tie, kurie yra valdžioje, kurie turi nedorus ketinimus, aklai pavydi ir todėl be sąžinės graužaties skleidžia melą, tapusį jų tiesa. Tarpukario Lietuvoje proseneliai, seneliai, tėvai buvo priešinami pasinaudojant jų silpnybe – potraukiu turtu. Ir šiandien esame kiršinami, toliau manipuliuojant mūsų silpnybėmis.
J. Aušrai tenka nešti teisinės valdžios absurdiškus kaltinimus ir kai kurių piliečių skleidžiamą patyčių naštą, nes jis yra vienas iš dalyvių garsios naftininkų bylos, plačiai aprašytos spaudoje. Kažką naujo parašyti neįmanoma. Norisi tik sudėlioti taškus.
J. Aušra AB „Klaipėdos nafta“ direktoriumi tapo tuo laiku, kai šią įmonę slėgė rekonstrukcijai paimti kreditai. Bendra patvirtintų rekonstrukcijos darbų vertė siekė 440 mln. litų ir ši kreditų suma buvo gauta iš bankų.
Įmonė per septynerius metus, prabėgusius nuo pagrindinių rekonstrukcijos darbų pabaigos, sugebėjo ne tik grąžinti šimtamilijonines paskolas, bet ir nuolat dirbo pelningai, mokėjo dividendus privatiems akcininkams bei ženkliai pildė valstybės biudžetą.
Esant J. Aušrai AB „Klaipėdos nafta“ direktoriumi veiklos skaičiai buvo įspūdingi, bet Rokas Masiulis, perėmęs 2010 metais vadovavimą įmonei, Jurgiui Aušrai ir ekspeditoriaus paslaugas teikiančiai bendrovei “ Naftos grupei” suorganizuoja baudžiamą bylą dėl to, kad pastarieji nesivadovavo principu „krauk arba mokėk“.
Pasak kaltinimo, 2005-2010 metais vienintelis bendrovės „Naftos grupės“ akcininkas A. Urbutis, pasinaudodamas uošvio A. Vaičiulio ryšiais su J. Aušra, kuris buvo „Klaipėdos naftos“ vadovas, sudarė valstybei nuostolingą sutartį, pagal kurią „Naftos grupė“ įgijo išskirtines sąlygas perkrauti naftos produktus per „Klaipėdos naftos“ terminalą.
Klaipėdos nafta“ įsipareigojo „Naftos grupei“ rezervuoti krovos pajėgumus, nenumatant jokių piniginių ar kitokių sankcijų, jei pastaroji nepateiks sutarto produktų kiekio. Naujas direktorius Rokas Masiulis nutarė, kad tokia sutartis nešė nuostolius įmonei, o terminalui neaptarnavus kitų potencialių klientų, buvo negautos pajamos, vertinamos milijonais eurų. Senajam direktoriui Jurgiui Aušrai yra iškeliama baudžiama byla dėl mistinių milijonų.
Viešai apsiskelbęs save sąžiningu, 2011 m. R. Masiulis sudaro sutartį tarp „Orlen Lietuvos“ ir „Klaipėdos naftos“ ir čia panaudoja „krauk arba mokėk“ principą. Tai yra, jeigu „Orlen Lietuva“ patiektų „Klaipėdos naftai“ mažesnį produktų kiekį, nei nurodyta sutartyje, Mažeikių įmonė sumokėtų už visą nepateiktą „Klaipėdos naftos“ krovai produktų kiekį. Dienraštis „Lietuvos žinios“ rašo, „Toks dviejų ūkio subjektų susitarimas ES teismų praktikoje kvalifikuojamas kaip draudžiamas „vertikalus susitarimas“. ES teisės aktai bei Lietuvos konkurencijos įstatymas griežtai draudžia tokius susitarimus, nes taip ribojama konkurencija“
Rokui Masiuliui to maža. Kastytis Braziulis savo facebooko paskyroje rašo: “2011 – 2012 metais valstybei priklausanti įmonė „Klaipėdos nafta“,kuriai tuomet vadovavo Rokas Masiulis, sudarė sutarčių su konsultantais už 55 294 016 mln. lt. Buvo pasiektas Lietuvos rekordas.
Per 2 metus konsultantams išleido 55 294 016 mln. litų
Per metus – 27 647 008 mln. litų
Per 1 mėnesį – 2 303 917 mln. litų
Per 1 dieną – 76,797 tūkst. litų
Per 1 valandą – 3 199 tūkst. litų
Per 1 minutę – 53, 04 litus“
Kas čia darosi toje Lietuvoje? Už sutartį, kuri kvalifikuojama kaip neteisėta, nes panaudotas „vertikalus susitarimas“, už brangiausius Lietuvoje konsultantus R. Masiulis skiriamas LR Energetikos ministru, o dabar dar ir LR Susisiekimo ministru. Už sutartį, kurioje nėra jokių „vertikalių susitarimų“, J. Aušra ir grupė verslininkų yra apskundžiamai teisėsaugai. Jau greit bus septyneri metai, kai J. Aušra ir keletas verslininkų mina policijos, prokuratūros, teismų slenksčius.
R. Masiulis, kada jo užklausė apie sutartį tarp Orlen Lietuvos“ ir „Klaipėdos naftos“, atsakė, kad tokio susitarimo pagrindinė priežastis konkurencija dėl naftos produktų krovos ne tik Klaipėdos uoste, bet ir visoje Baltijos rinkoje.
Sutinkame, kad Klaipėda yra ne vienintelis Baltijos jūros uostas. Nuo seno vyko didžiulė konkurencija tarp uostų dėl krovinių. XVI a. viduryje Klaipėdos konkurentai dancigiečiai užvertė akmenimis Danės uostą, todėl į upę iki pat 1820 m. galėjo įplaukti tik nedideli laivai. Ką šis istorinis įvykis teigia. Jis moko uostininkus sudaryti tokias sąlygas krovinių gabentojams, kad šie aplenktų konkurentų uostus ir krautų Klaipėdoje, bet neatiminėti krovinius iš savo miesto verslininkų, nes uosto priežiūra, išlaikymas yra visų uostininkų bendras reikalas.
2010 metais paskirtas AB „Klaipėdos nafta“ direktoriumi R. Masiulis, šimtus metų naudojamas uostininkų verslo taisykles, nutarė įvardinti nusikaltimu ir kreipėsi į teisėsaugą. AB „Klaipėdos nafta“ iš ekspeditorinių bendrovių gavo už kiekvieną perkrautą ir saugomą naftos toną tokią sumą, kokią patvirtino valstybinė komisija. Ar gyvenant laisvos rinkos sąlygomis svarbu kokią sumą gauna naftos grupės savininkas A. Urbutis? Tai asmeninis verslininko, teisėtai įkūrusio įmonę, kuri ekspedijavo iš Rusijos į Lietuvą naftos produktus, reikalas. Valdžia turėtų padėkoti verslininkams, kad jie randa klientų ir vyksta krova per Klaipėdos uostą. Dabar mūsų teisėtvarka verslininko pelnus nutarė įvardinti neteisėtai įgytais, kuriuos, atseit, A. Urbutis vėliau legalizavo. Niekaip negalime suprasti, kodėl pelną už naftos produktų ekspedijavimą iš Rusijos į Europą įvardina lyg tai būtų narkotikų biznis, kai neteisėtai įgyjami pinigai, slepiant jų kilmę. Šiuo atveju pinigų kilmė neslepiama, ji aiški, tai naftos produktų pervežimas. Verslininkas savo pelną ar viršpelnį, kaip įvardina mūsų teisėtvarka, gali investuoti kur nori, taip pat laikyti įgytus pinigus kokioje nori valstybėje. Negalima pavadinti pastatų statybą Naujojo Uosto 11 pinigų legalizavimu, fiktyviu investavimu, negalima kaltinti pinigų plovimu. Vienintelis verslininko A. Urbučio įkurtos įmonės neteisėtas veiksmas būtų, jei jis, perduodamas pinigus kitam verslininkui, siekė išvengti ir nesumokėti pelno bei kitus mokesčius į valstybės biudžetą. Byla turėtų būti tik dėl nesumokėtų mokesčių.
Pagal R.Masiulio komandą, kurią kitaip kaip antivalstybinę nepavadinsi, nes rusų verslininkai, jų kraunamas vakuuminis gazolis iš Klaipėdos nuplaukė į kaimyninius Talino ir Liepojos uostus, o drauge ir pajamos į kaimyninių valstybių biudžetus. „Lietuvos žinių“ duomenimis, R. Masiulis, būdamas direktoriumi „Klaipėdos nafta“, taikė 3,3 euro tarifą įmonei „Orlen Lietuva“ už perkrautą dyzelino ir benzino metrinę toną. Mums, Lietuvos piliečiams, labai svarbu, kai R. Masiulis ir įvedė principą „krauk arba mokėk“ bei aukštus įkainius, ar padidėjo pajamos į šalies biudžetą? Įdomu, kiek kartų daugiau mokesčių į biudžetą sumokėjo AB „Klaipėdos nafta“, kai direktoriumi tapo R. Masiulis? Per kiek metų R. Masiulis būtų išmokėjęs virš 400 milijonų kreditų bankams?
Daužytis į krūtinę ir rėkti, kad mylių Tėvynę, esu jai ištikimas, nesunku. Ne žodžiais, o darbais būtina deklaruoti ištikimybę šaliai, jos gyventojams. 2010 m. J. Aušra, išeidamas iš įmonės direktoriaus pareigų, valstybinės įmonės sąskaitoje paliko 63,5 mln. litų gryno pelno. Kiek valstybinės įmonės AB „Klaipėdos nafta“ sąskaitoje gryno pelno paliko 2014 m., išeidamas R. Masiulis? Manome, kad tai paslaptis, nes šis tarnautojas, sukūręs sąžiningo ir dievobaimingo piliečio įvaizdį, samdėsi brangiausius konsultantus, o 2014 m. nutarė, jog gali išsimokėti sau ir darbuotojams apie 490 tūkst. eurų premijų už sėkmingai įgyvendintą SGD terminalo projektą. Matyt Lietuvoje tarnautojo sąžiningumo viršūnė yra kai, būdamas valstybinės įmonės direktoriumi, mokėdamas atlyginimus įmonės teisininkams, nusisamdo brangiausią advokatų kontorą TARK GRUNTE SUTKIENE. 2011-2016 m. „Klaipėdos nafta“ su minėta advokatų kontora sudarė beveik 784 tūkst. eurų vertės sutarčių.
Gal atėjo laikai, kad tarnautojo sąžiningumas ir padorumas įrodinėjamas ne valstybiniais pinigais nusisamdant brangiausius advokatus, bet pajamomis į valstybės biudžetą?
Lietuvos žmonės pavargo ir yra nusivylę valdžia, kuri šalį valdo net nežinodama kas yra valstybei naudinga ir moralu. Tauta mato kaip politikai ją maitina apsimestinėmis moralinėmis vertybėmis. Vienintelė labai paprasta ir visiems piliečiams suprantama vertybė yra mokesčiai į šalies biudžetą, o vėliau tų pinigų pagrindu kuriamas viešas gėris. R. Masiulis, buvęs energetikos ministras, prezidentei, konservatorių partijos nariams, pristatęs save teigiamu personažu, mano, kad labai dorai ir sąžiningai elgiasi, kai AB „Klaipėdos nafta“ įmonės sąskaitoje esančius pinigus nepanaudoja viešam gėriui kurti, pav,. išpirkti žemę iš savininkų, per kurią eis dujotiekis. Lietuvoje „dori ir sąžiningi“ tarnautojai ir šiandien išsimoka sau premijas, samdo brangiausius advokatus, konsultantus, keistomis sutartimis daro akivaizdžią žalą savo šalies verslininkams.
Todėl privalome reikalauti, kad bendrovės žala būtų skaičiuojama nuo pelno mokesčio skirtumo, kurį valstybė gavo, kai AB „Klaipėdos nafta“ direktoriumi buvo J. Aušra, ir kai AB „Klaipėdos nafta“direktoriumi tapo R. Masiulis, nes teisme gėda klausytis prokuroro, žeriančio kaltinimus, kuriuose figūruoja mistinės sumos.
Turime reikalauti iš teisėtvarkos ne iš konteksto išiminėti sau patogius faktus ir kalbėti apie sąžiningumą, o vadovautis ataskaitomis apie valstybinio biudžeto pajamas, ir tik tuomet spręsti, ar baudžiama byla teisingai iškelta.
O gal baudžiamą bylą turi užsidirbti Rokas Masiulis už „vertikalų susitarimą“, už konkurencijos ribojimą, už premijas ir brangių advokatų iš Vilniaus samdymą, už konsultantus?
Kas gali paneigti, kad R. Masiulis, kuris neturėjo žalio supratimo apie uosto specifiką, skubėjo iškelti bylą pirmtakui, kad galėtų būti saugus, kai sudarinės verslui nenaudingus sandorius, išsimokės premijas, samdys brangius advokatus ir konsultantus?
Virginija Jurgilevičienė