Kairiųjų-neomarksistų susidorojimui sakome – NE

Lietuvos gyventojų genocido ir  rezistencijos  tyrimo centro  ( toliau Centras) 17  darbuotojų  kreipėsi į Seimą su prašymu  juos gelbėti nuo kolegų, turinčių dešiniąsias  pažiūras. Centre dirbantys kairieji istorikai nutarė, kad  tylėti užtenka ir  reikia „išvalyti“ įstaigą   nuo  netinkamų pažiūrų  atstovų.

Kairiųjų istorikų didžiausias priekaištas  dešiniesiems yra  dėl  Daliaus Stanciko  paruoštos pažymos apie  Joną Noreiką – Generolą Vėtrą.  Kairiuosius  neįtikina žinia, kad  Birželio sukilimo dalyvis,  kuris nacių okupuotoje Lietuvoje nuo  1941 –ųjų  rugpjūčio 3d.  dirbdamas  Šiaulių apskrities viršininku,    įkūrė  antinacistinį judėjimą, kurio viena iš  veiklos   sričių – žydų gelbėjimas iš getų.

Kodėl kairiuosius ši žinia labai nervina, kelia stresą? Todėl, kad Sovietų teisėtvarka  Birželio sukilimo dalyvius, dirbusius nacių okupuotoje Lietuvoje  valdžios struktūrose, apkaltino  dalyvavus žydų žudime.  Sovietiniuose teismų  bylose, jei neturėdavo įrodymų, tai  surasdavo liudininkus, kurie prifantazuodavo ir vadovaujantis jų melagingais liudijimais būdavo priimami   sprendimai.  Deja, šiandien Centras netiria liudininkų parodymus,  ar jie  atitinka,   ar neatitinka   to meto, tos vietovės, istorinius įvykius. Tokie tyrimai  atskleistų  sovietinių teismų  masinį melagingų liudininkų  panaudojimą holokausto bylose.  Kairieji istorikai, gindami sovietinių teismų sprendimus, tokį  bylų peržiūrėjimą prilygina  Holokausto neigimui.  Tai viena iš priežasčių, dėl ko   vyksta diskusija  tarp  kairiųjų  ir dešiniųjų istorikų.

Manome, kad pirmoji peržiūrėta  sovietinių teismų byla -   J. Noreikos – Generolo Vėtros.  Kairiųjų Lietuvos istorikų mokykla griežtai atsisako kvestionuoti sovietinį Generolo Vėtros  vertinimą.  Jie,  J. Noreikai  inkriminuojamą sovietinio teismo  kaltinimą dėl dalyvavimo   nacių valdymo struktūroje, laiko teisingu.   Kairieji istorikai net sugalvojo teiginį, jog bijome istorijos, nes nedrįstame  pripažinti, jog didvyris nebuvo didvyriu.

Dešiniųjų pažiūrų tautiečiai teigia,  kad vadovaujantis melagingais sovietinių teismų sprendimais,  neįmanoma  atskleisti  antinacistinio judėjimo struktūros.

Viena moteris, kilusi iš Kauno, ir šiuo metu –  klaipėdietė papasakojo, kad per karą  jos šeima gyveno Kauno rajone Gaižėnų kaime.  Mama – Anelė Zavackaitė-Tamaliūnienė gimusi 1919 m.  jai pasakojo, kad į jų sodybą atveždavo žydų vaikus, kurie prabūdavo  kelias dienas, savaitę,  gal ir ilgiau.    Suaugusieji šeimos nariai nežinodavo,  nei kas atveža, nei   kas išveža. Ši šeima net nėra įrašyta  į teisuolių sąrašą. Kiek   žydų gelbėtojų yra nežinomi, atvirkščiai, sovietų sąjungos apšmeižti.  Ar moralu Fainai Kukliansky tęsti sovietinį melą, tyčiotis iš žydų gelbėtojo Generolo Vėtros?

Kas numatydavo žydų vaikų išvežimo grafiką į vieną ar kitą sodybą?  Kas nustatydavo, kiek  dienų turi prabūti toje sodyboje   ir nuspręsdavo koks tolimesnis  žydų  maršrutas, kas gali būti tais vežėjais ir  t.t. ?   Kas vadovaudavo antinacistiniam judėjimui?  Pasirodo,  kad lietuvis, užimantis aukštas pareigas  nacistų okupuotoje  Lietuvoje. Apie tai  teigia  dokumentas. Tai kunigo  Jono Borevičiaus  liudijimas  JAV teisme, kad  J. Noreika jį  pakvietė prisidėti prie žydų gelbėjimo.

Ponai kairieji, jei nutarėte teigti, kad  nebuvo  žydų gelbėjimo struktūros ir jai   niekas nevadovavo,  tai pateikite savo versiją.  Kas  sudarydavo žydų gelbėjimo maršrutus Vilniaus, Kauno, Šiaulių apskrityse, kas  parinkdavo tinkamus žmones šitam mirtinai pavojingam, pogrindiniam darbui?

Puikiai suprantame, kad labiausiai peržiūrėti sovietinių teismų bylas nenori  Sovietų sąjungos perėmėja – Rusija. Kodėl? Todėl, kad  žydų  gelbėtoją J. Noreiką teismo sprendimu apkaltino  bendradarbiavimu su naciais ir nuteisė sušaudyti. Tokių bylų, manome, kad  yra ne viena.

Todėl šiandien privalome kreiptis į žydų bendruomenes ir  prašyti jų pagalbos, kad padėtų atsikratyti   sovietinių  teismų  sprendimais,  nutrauktų gėdingą   sovietinių nusikaltimų balinimą.

Kairieji,  pajutę, jog „slysta“ Lietuvoje jų sukurta ideologija,  nutarė  įtvirtinti sovietinę istoriją  per J. Noreikos anūkės Silvia Foti knygą.

Ar mes,  dešiniųjų pažiūrų atstovai, sugebėsime apsiginti nuo sovietinės ideologijos? Sunkiai, nes per 30 metų kairiaisiais  tapo nemažai  istorikų, žurnalistų, politikų,  valdininkų ir net visuomeninkų. Jei jie prisistatytų  tikruoju vardu – kairiaisiais  neomarksistais, tai sulauktų piliečių pasmerkimo, todėl jie  save  išdidžiai vadina  liberalais.

Kairieji yra garsūs savo agresyvumu.  Savo straipsnyje istorikas N. Ferguson rašo, kad 2021 metais „Vokietijoje formuojasi pasipriešinimas spaudimui iš kairės: vasario pradžioje 70 žymių šalies mokslininkų įkūrė „Mokslo laisvės tinklą“ (Netzwerk Wissenschaftsfreiheit) tyrimų ir dėstymo laisvei ginti. Vienas iš susivienijusių mokslininkų tikslų – paremti kairiųjų aktyvistų užsipultus savo kolegas.“

Lietuvoje taip pat  turime įkurti  analogišką judėjimą, kuris  galėtų vadintis „Stop  spaudimui ir melui iš kairės!“. Kadangi dešiniosios ideologijos  istorikų turime nedaug, tai į tą judėjimą galima būtų pakviesti  politikus, visuomenės veikėjus, piliečius.  Svarbiausia,  ieškoti kontaktų su  vasario mėn. įkurtu „Mokslo laisvės tinklu“.

Negalima nutylėti apie 2021 m. kovo mėn. 10 d. įvykusią Seimo  Ateities komiteto diskusiją „Kokiais istoriniais pasakojimais remsime savo Respublikos ateitį“.  Šioje diskusijoje dalyvavo istorikas Arūnas Bubnys, kuris  nagrinėja  XX amžiaus istoriją ir kuriam atrodo, kad Lietuvoje vykstančias diskusijas dėl Holokausto galima suskirstyti į dvi kryptis. Viena –  lietuvių išeivių pagražinta, ginamojo pobūdžio Holokausto istorija, o kita kritinio pobūdžio ir sustiprėjusi, kai prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva 1998 m. buvo įkurta tarptautinė komisija. Atseit, tada prasidėjo rimti tyrimai.

Nejuokinkite apie rimtus tyrimus, nes manome, kad tada ir prasidėjo sovietmečio Holokausto istorijos sugrąžinimas.  Jei norima  istoriją  suvesti į dvi  kryptis, tai jos  turėtų vadintis: išeivijos ir sovietinė.  Kaip  išdrįsta A. Bubnys teigti apie, atseit,  iškreiptą žmonių sąmonę, apie empatijos nebuvimą, kai kairieji  sugrąžino  Lietuvos piliečiams  sovietinę istoriją ir jie drįsta  ją vadinti  kritine?  Lietuviai,  laukdami  nacių, tikėjosi,  kad su jų pagalba galės atstatyti Nepriklausomybę. Jų viltis žlugo po kelių mėnesių. Kokią paramą Lietuvos inteligentija galėjo išreikšti naciams, sužlugdžiusiems  jų viltis atkurti Nepriklausomą Lietuvą?

Kodėl iki šių dienų  gyva  tarybinė pasaulėžiūra, kad  sovietinė diktatūra yra geresnė už nacistinę?  Didžiajai  daliai žydų -  tiek  nacių, tiek  sovietų okupacijos – buvo vienodas blogis ir tai labai vaizdžiai rodo japonų diplomato Čijune Sugihara veikla, kai sovietai okupavo Lietuvą. O apgautų, patikėjusių stalino saule,  arba manančių, kad nekaltų civilių net karui prasidėjus  negalima žudyti, manau, kad vienodas procentas buvo tiek lietuvių, tiek žydų.  Nėra kažkokių ypatingai skirtingų tautų patirčių. Tos patirtys panašios. Susidėjus su okupantais, tapus sovietinės totalitarinės  santvarkos ideologais, tiek vieni, tiek kiti privalėjo tarnauti nusikalstamai sistemai. Nėra tautos, kuri turėtų tik aukos  arba budelio įvaizdį Ar tuos, aukščiau  išvardintus  teiginius, galime priskirti pagražintai istorijai? Gal atėjo laikas nustoti A. Bubniui piktintis, kad komentaruose daug  įžeidinėjimų, kad primena žydų piktadarybes, kai tarnavo sovietų jėgos struktūrose?  Čia ne empatijos trūkumas, čia dalies tautiečių reakcija į kiršinimą, kurį sąmoningai vykdo, taip vadinama, kritinio pobūdžio istorija.

Kviečiu nepasiduoti kairiosios mokyklos įtakingiems veikėjams, kurie Lietuvos piliečius  skatina  dalyvauti, taip vadinamos, kritinio pobūdžio istorijos vykdomame  pjudyme.