Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500 -metis ( 1525-04-10) sulaukė įvairių įvertinimų. Vieniems atrodo, jog ši valstybė yra reikšminga Klaipėdai ir lietuvių kultūrai. Kitiems, kad Prūsijos valstybė atėmė lietuvišką naratyvą iš Klaipėdos ir padalino lietuviškas žemes į dvi atskiras šalis. Treti norėtų daugiau gilintis į šios valstybės pasienio gyvenimo ypatumus.
Katalikų bažnyčios pertvarka prasidėjo XIV a. pabaigoje. Romos katalikybės reformacijos pradininku yra laikomas Džonas Viklifas ( 1320-1384) Anglijos teologas. Jo mokslas padarė didžiulę įtaką čekų teologui Janui Husui ( 1368-1415). Jis susipažino su D. Viklifo kūriniais, kuriuos jam atgabeno Jeronimas Pragiškis. J. Husas toliau vystė ir skleidė reformacijos mokymą. Bažnyčia už tai jį nubaudė mirties bausme. Kova su Romos katalikišku pasauliu buvo ilgametė. Martynas Liuteris ( 1483-1546) tęsė bažnytinę pertvarką. To meto dvasininkų godumas, indulgencijų pardavinėjimas ir ištvirkavimas skelbė apie Europos visuomenės moralės degradavimą. Šiandien, kai kalbame apie Europą, tai ji vėl kaip ir XIV -XVI a. kaltinama moraliniu visuomenės nuosmukiu, kur vienintelis dievas – pinigai.
Istoriniai šaltiniai teigia, jog XVI a. religinėje Ordino valstybėje viskas buvo perkama ir parduodama. Permainos buvo neišvengiamos. Kas gali paneigti, jei Ordino valstybė 1525 metais nebūtų reformuota, tai prasidėję valstiečių neramumai būtų paskatinę įkurti ne vokišką, bet lietuvišką valstybę?
D. Viklifas pirmasis išvertė Bibliją į anglų kalbą. Tai paskatino religinius veikalus spausdinti gimtąja kalba ir tai visoje Europoje įgavo gniūžtės principą.
Lietuvos dalis, kuri įėjo į Prūsijos valstybės sudėtį, lietuviškai ėmė spausdinti nuo XVI a. vidurio. Tuo užsiėmė Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas, Matas Pretorijus ir kiti.
Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, kuri vėliau įgijo Žečpospolitos ( Lietuvos -Lenkijos) valstybės pavadinimą lietuviškai ėmė rašyti nuo XVI pabaigos. Tą darbą dirbo Mikalojus Daukša, Konstantinas Sirvydas, Jokūbas Morkūnas, Saliamonas Mozerka Slavočinskis ir kiti.
Europoje kilę religiniai nesutarimai skatino tiek Žečpospolitoje, tiek Prūsijoje rašyti lietuviškai, t.y. kreiptis į Dievą gimtąja kalba. Abiejose valstybėse religinės kovos sudarė sąlygas platesnėms teisėms lietuvių kalbai viešajame gyvenime.
Keistai atrodo, kai šiandien Prūsijos valstybei reikalaujama suteikti ypatingą pagarbą dėl lietuviškų knygų spausdinimo. Ar būtų įkurta pasaulietinė, ar būtų likusi religinė valstybė, vis tiek knygos lietuvių kalba būtų spausdinamos, nes tai nulėmė Europoje vykusios religinės permainos.
Prūsijos kunigaikštystė, kuri 1701 m. paskelbė, jog yra karalystė vykdė tipinę užkariautojų politiką. Kai 1710-1711 metų maras praėjo, tai valdininkai nusprendė kviesti kolonistus iš vakarų Europos. Juos apgyvendino nadruvių ir iš dalies skalvių žemėse, nes jos buvo derlingesnės, o žemėse, kurios buvo dešinėje Nemuno pusėje, užliejamos pievos ir netokios patrauklios, tai į jas nepakvietė kolonistų ir paliko atsistatyti natūraliam gyventojų prieaugiui.
Vidurmažiais, naujaisiais amžiais maras kildavo reguliariai, maždaug kas septynerius-aštuonerius metus, kaip rašo „Tauragės kurjeryje“ Alvidas Jancevičius str. „Maras Rytų Prūsijoje ir Tilžeje“ . Bene daugiausia aukų Tauragės regione nusinešė didžiuoju maru vadinamas 1710-1711 metų ligos protrūkis.
Žečpospolitos ir Prūsijos valstybės sieną skyrė tik pastatyti stulpai. 1772 m. carinė Rusija, Prūsija ir Austro Vengrija pasidalino Žečpospolita. Į istorines lietuviškas žemes carinė Rusija 1795 m. įvedė savo kariuomenę ir jos kareiviai ėmė saugoti sieną tarp savo teritoriją praplėtusios Prūsijos ir gerokai išpampusios Rusijos.
Maras nežino jokių užtvarų. Jis tuštino sodybas tiek Didžiojoje Lietuvoje, tiek Prūsų Lietuvoje. Po marų, natūraliai gyventojų prieauglis atsistatydavo tik Lietuvoje. Prūsijos valdžia to neleido. Prūsijos valdžia pasinaudojo maru. Ji prisikvietė svetimšalių, kurie nemokėjo ir nenorėjo mokytis vietos gyventojų kalbos.
Visi užkariautojai elgiasi panašiai, taip padarė ir rusai, tiesa, jie organizavo holodamorą. Kai išmirė gyventojai, tai pradėjo keldinti į Ukrainą šimtus tūkstančių žmonių iš įvairių Rusijos sričių, kurie rusifikavo nukentėjusias nuo bado mirties Ukrainos žemes.
Prūsijos kunigaikštystė, vėliau karalystė ir suvienyta Vokietija prūsų ir lietuvių tautai atnešė tik skausmą ir pažeminimą.
Man visiškai neatrodo keistai, jog Vilkaviškyje, Šakiuose, Šilutėje 2025 m. nusprendė minėti „paprūsės“ metus. Deja, atsirado istorijos žinovų, kurie tokio formato Prūsijos valstybės 500 metų paminėjimą pavadino “būvimą patvoryje”.
Palaikydama „paprūsės“ metų paminėjimą, siūlau klaipėdiečiams prisidėti savo straipsniais, pamąstymais apie dviejų Lietuvų būvimą ir valstybinės sienos ypatumus. Nemanau, kad paprūsės minėjimą tinka apsiriboti kontrabanda, kuri suklestėjo tik pasidalinus Žespospolitą.
Jau ne kartą rašiau, kad mano protėvių kaimas buvo 17 kilometrų nuo Klaipėdos. Esame kilimo iš taip vadinamo paprūsės krašto. 1422 m. padalino lietuviškas žemes ir mano protėviai liko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau siena, o taip aiškino Martynas Purvinas, nebuvo saugoma iki carinės Rusijos invazijos. Jeigu Abakų kaimas buvo apgyvendintas žemaičių, tai už kilometro esančiame kaime, tačiau Prūsijos valstybėje, gyveno taip pat žemaičiai. Žemaičiai – kuršių palikuonys ir tos genties žmonės gyveno iki Šilutės. Už kuršių genties gyveno skalviai. Šiandien Tauragės paprūsės rajonas yra skalvių žemėje. Jų kalba artima vakarų aukštaičiams. Visi vakarų aukštaičiai yra skalvių genties palikuonys. Liūdna, bet nadruvių genties palikuonių lyginti kaip skalvių ir kuršių nesigauna, nes visos žemės už Nemuno valdė prūsokai iki II pasaulinio karo pabaigos. Nadruvių gentis ribojosi su sūduviais. Ko gero jų tarmė turėjo būti artima sūduviams, kurie taip par priklauso vakarų aukštaičių tarmei.
Paprūsės istorija – tai užkariautojų išnaikintos lietuviškos gentys. Šiandien tų žemių istorija – klastojama. Melagingai nurodoma, kad skalviai, nadruviai buvo ne lietuviai, bet prūsai. Pagal užkariautojų istoriją, kurią perėmė dalis lietuvių, vokiečiams priklauso visos prūsų genčių apgyvendintos žemės, nes jie perėmė tos tautos pavadinimą – Prūsija. Pagal tą Prūsijos paveldėjimo naratyvą, jų melagingą istoriją į skalvių ir nadruvių žemes, į prūsų žemes lietuviai atsikėlė po marų. Kiek reikia išplauti protą, kad apie marą rašyti tokias nesąmones, jog maras buvo išmanusis ir žinojo, kur sustoti? Negi jis pamatydavo valstybinę sieną žyminčius stulpus ir pasakydavo, kad ten neįžengsime ir žmonių nenuvarysime į kapus?
Jokie lietuviai iš Didžiosios Lietuvos neapsigyveno po maro Karaliaučiaus krašte ir nebuvo jokių masinių persikraustymų iš Lietuvos. Baltai, o tai lietuviškos gentys: nadruviai, skalviai gyveno apie 5 tūkstančius metų ir juos nuo XIII a. užkariautojai iš vakarų ėmė įvairiais būdais nutautinti. Liko tik lietuviškos nedidelės salelės. Pavyzdžiui, Lidija Bajoraitė, kuri su šeima persikėlė iš Ragainės apskrities. Paprūsės istortiją sutapatinti su patvorio istorija netinka. Jų istorija – garbinga.
Prūsijos istorija, deja, yra ir mūsų, lietuvių, istorija, tačiau labai liūdna. Turime žinoti apie Prūsijos valstybę, bet ją įamžinti, puoselėti, dėkoti, neprivalome. Todėl mūsų, lietuvių, požiūriu Prūsijos valstybės istorijai tinka “būti patvoryje”. Panašią vietą paskyrė ir garbingas klaipėdietis Bernardas Aleknavičius. Jis nepriėmė okupanto ženklą – kultūros magistro žiedą.