Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje įvyko iniciatyvinės grupės susitikimas su visuomene, kuriai rūpi Atgimimo aikštė. Renginį vedė Darius Edvardas Anužis. Pirmasis kalbėjo istorikas Vasilijus Safronovas, kuris klausytojų prašė žiūrėti į tą aikštę ne pro sovietinius “akinius”. Pasirodo, kad tie sovietinai “akiniai” neigia, jog tai viena erdvė su senamiesčiu. Tie, kurie žiūri ne pro sovietinius “akinius” mato Atgimimo aikštę, kaip senamiesčio tęstinumą. Jie nėra lunatikai, jie tik nori atkurti tai, kas buvo sunaikinta.
Pagal V. Safronovą, Klaipėda nukentėjo ne tiek per karą, kiek pokariu.
Manau, kad dėl sovietų atėjimo vienintelis kaltininkas yra Vokietija, kuri 1939 m. sudarė draugystės sutartį su Kremliumi ir atrišo rankas sovietams žudyti savo kaimynus. Nacistinė Vokietija, suteikusi galias Sovietų sąjungai, ne tik pražudė save, tačiau atvedė čia, į Lietuvą ir į Klaipėdą, sovietinį okupantą.
Klaipėdos istorikas V. Safronovas „užsiciklino“ ikikarinių pastatų atstatyme. Dažnai tenka girdėti apie sugriautą Gdanską, Varšuvą ar kitą atstatytą po karo miestą. Atseit, tai mums, lietuviams, turėtų būti pavyzdys.
Susitikimo metu išgirdau apie nevyriausybinės organizacijos “Mažosios Lietuvos reikalų tarybos” nario kažkada teiktą pasiūlymą Atgimimo aikštėje pastatyti paminklą Vydūnui. Manau, kad toks pasiūlymas turi rezonansą, būtina sureaguoti.
Šiauriau nuo Lenino paminklo, apie šimto metrų atstumu, stovėjo statula karaliui Vilhelmui, o vėliau Hitleriui. Piečiau, irgi tokiu panašiu nuotoliu, – paminklas Prūsijos nukariautojams – Borusija. Klaipėda, būtent Atgimimo aikštės gretimybėse, turi ir paminklų tęstinumą.
Trumpai dar apie paminklus. Vydūnui paminklo nereikia, nes jis Klaipėdoje jau yra įamžintas. Paminklo neturime patriarchui Martynui Jankui. II pasaulinis karas ne tik miestus pavertė griuvėsių krūvomis, nužudė daugiau kaip 50 milijonų žmonių bei įvykdė didžiulę deportaciją. Karas Vydūną ir M. Jankų išvijo iš gimtųjų namų. Tai būtų paminklas lietuviui, kuris kovojo už dviejų, valstybine siena atskirtų, etninės Lietuvos dalių susijungimą į vieną nepriklausomą Lietuvos valstybę ir karo buvo išvarytas iš savo krašto, kuriam dirbo visą savo gyvenimą.
Keistai atrodo, kai apie senamiesčio tęstinumą kalbama rimtai, o apie paminklų tęstinumą – nutylima.
Kitas pranešėjas buvo architektas Vaidotas Dapkevičius. Pagal jį, reikia matyti ne tik aikštę, bet ir gretimybes. Jis mato antžeminį mašinų parkavimą, kuris darko gretimas Danės ir Liepų gatves šalia Atgimimo aikštės. Architektas teigia, jog parkavimas yra problema, kurią reikia spręsti. Miestas tapo parkingu. Nėra jokio patrauklumo.
Archeologė Raimonda Nabažaitė tyrinėja seniausią Klaipėdos istoriją ir jos raidos dėsningumus. Ji papasakojo apie medinę Klaipėdą iki XVa. ir archeologines vertybes, kurios apima XIX a. bei XXa.
Kelis šimtmečius kryžiuočių užgrobtos Klaipėdos istorija buvo medinė. Riteriai, atėjūnai, kad jų pastatai netaptų slėptuvėmis lietuviams, kurie ateidavo ginkluoti atsiimti Klaipėdos, savo namus padegdavo ir užsidarydavo pilyje.
Beveik visa Klaipėda, kuri buvo pastatyta iki XIX a., sudegė per Didijį gaisrą. Gaisro priežastis buvo Krymo karas. Anglams uždraudus atplukdyti laivais prekes į Baltijos uostus, išskyrus Klaipėdą, čia prasidėjo itin aktyvi prekyba. Prekės buvo sandeliuojamos tiesiog gatvėse. Miestas sparčiai turtėjo, tačiau prasidėjus gaisrui dėl krovinių gausos neįmanoma buvo jį užgesinti.
II pasaulinis karas klaipėdiečiams prasidėjo kiek anksčiau, – 1939 m. kovo mėn., kai lietuvius vijo iš Klaipėdos. Pasirodo, kad lietuviai darė gėdą vokiškam miestui.
Reikalauti karo žaizdas užgydyti, atstatyti Klaipėdą ir žiūrėti pozityviai į praeitį, iš tikrųjų, yra pasityčiojimas iš Klaipėdos istorijos.
Nemanau, kad reikia atstatyti per karą ir sovietmečiu sugriautus namus, nes ta valstybė, kuri dalyvavo pasirašant Ribentropo Molotovo draugystės sutartį, 2022 m. vasario 24 d. grįžo su viską naikinančiu karu kaip ir 1939 metais.
Buvau sužavėta, kai išgirdau archeologės pasiūlymą, jog atidengtus pamatus galima eksponuoti kaip karo skriaudų atminimo vietą. Pasirodo, kad archeologija gali duoti išteklių naudą. Čia, Klaipėdoje, gali būti kuriama pasaulinė praktika. Malonu išgirsti, kad Atgimimo aikštėje gali sutilpti požeminė mašinų aikštelė ir istorija. Reikia tik dialogo su valdžia. Teisininkas Andrius Kačalinas, kuris atstovavo savivaldybę, sakė, jog valdžia visada atvira dialogui.
Konstatuojame, kad apie Atgimimo aikštės rekonstrukciją ir požeminę mašinų stovėjimo aikštelę girdime nuo 2011 metų. Per tą laiką atsirado naujos aplinkybės: karas Ukrainoje ir archeologiniai atidengimai Atgimimo aikštėje. Ar Klaipėdos savivaldybė, atsiradus naujiems įvykiams ir faktoriams, kurių nebuvo iki 2022 m., ieškos XXI amžiui tinkamo sprendimo? Ar matysime Klaipėdoje, kaip Suomijoje ir Švedijoje, kelias slėptuvių paskirtis – požeminę mašinų stovėjimo vietą ir slėptuvę? Ar Atgimimo aikštės antžeminėje dalyje bus muziejus po atviru dangumi – karo skriaudų atminimo vieta?