Esu nuoširdžiai dėkinga tiems, kurie ėmėsi domėtis mano asmeniu. Pirmiausia didelis ačiū Sigitui Ingelevičiui ir ponui Grant Gochin.
Ponas G. Gochin Facebook ant mano sienos , po mano straipsniu patalpino informaciją, kurios pavadinimas „ICAN LAUNCHES CAMPAIGN TO EDUCATE ALL 535 MEMBERS OF THE U.S. CONGRESS ON LITHUANIAN HOLOCAUST DISTORTION AND DENIAL“ ( lietuviškas vertimas: „ICAN“ pradeda švietimo kampaniją visų 535 JAV Kongreso narių dėl Lietuvoje iškraipomo ir neigiamo holokausto“)
Pasirodo G. Gochin viską žino apie mane ir man neleis meluoti. Jis net žino, ką aš galvoju, o galvoju, kad, mano tėvas Jonas Skrodenis, atseit, pridėjo ranką keliuose šaudymuose. Kokiuose šaudymuose dalyvavo Jonas Skrodenis jau nerašoma. Nufotografavau pono įrašą, kurį pridedu.
Manęs biologinis tėvas neaugino. Į mūsų šeimą, kurioje buvome dvi dukros, Jonas Skrodenis atėjo 1956 metais, kai buvo paleistas iš lagerio Magadane. Jis manęs neįsidukrino ir mano mergautinė pavardė yra Virginija Daunytė. Kai buvau dar vaikas, o vėliau paauglė, tai visada primindavau, kad jis man ne tėvas. Dabar, prisimindama savo jaunas dienas, norėčiau pasakyti, kad patėviams ir pamotėms nemažai tenka išklausyti nepelnytų priekaištų iš podukrų ir posūnių. Žvelgdama į praeitį suvokiau, kad biologinį tėvą turi tik vieną, o patėvių – kiek likimas atsiųs. Man likimas atsiuntė Joną Skrodenį, kuris tarnavo tarpukario Lietuvos kariuomenėje, sovietinėje armijoje, kovojo fronte, tarnavo „Savi saugo“ būryje ir apie šešis metus kalėjo Sibiro lageriuose. Jei likimas suvedė su J. Skrodeniu, tai įdomu, koks tai žmogus: padorus ar niekšas, kokia jo tikroji praeitis? Dėl to susipažinau su sovietinių laikų jo tardymo byla, tačiau dar liko jo biografijoje neaiškumų. Pagal sovietinius įstatymus, jei buvai „Savi saugo“ būryje, tai esi nusikaltėlis, nes patruliavai po miestą, kovojai su partizaniniu judėjimu bei palaikei vokiečių okupantų įvestą tvarką. Jo byloje dar yra liudijimas dėl konvojavimo. To pilnai pakako išsiųsti į lagerį 25 metams. Šiandien visai normali praktika yra paprašyti istorikų, kad peržiūrėtų tas bylas, o svarbiausia, kad liudijimus sulygintu su kitais tuo metu vykusiais įvykiais. Toks reikalavimas negalima būti prilygintas holokausto neigimui. Pagal Pabaltijo karinės apygardos Karinio tribunolo sprendimą J. Skrodenis nuteistas už pasidavimą į nelaisvę vokiečiams ir tarnybą antitarybinėje, nacionalistinėje organizacijoje „Savi saugo“. Byloje tėra vienos moters liudijimas, kad ji matė, kaip jis ginkluotas 1941 m. rudenį lydėjo pilnus vežimus žydų tautybės moterų su vaikais ir daiktais. Ar tas liudijimas, pagal kurį J. Skrodenis nuteistas 25 metams lagerio, yra teisingas, ar melagingas? Man padėtų atsakyti į tuos klausimus kiti šaltiniai. Suradau informaciją, kuri yra dr. Arvydo Anušausko ir LGGRT Centro išleistoje kompaktinėje plokštelėje pavadinimu “Holokaustas Lietuvoje“. Ten parašyta, kad „Beveik visas Telšių žydų turtas liko namuose ir vėliau buvo okupacinės valdžios konfiskuotas arba vietos gyventojų išgrobstytas.“ Ar liudininkė galėjo rudenį Telšiuose matyti vežimus, kuriuose buvo ne tik moterys ir vaikai, bet ir jų daiktai? Nežinau, nes istoriniai šaltiniai vienas kitam prieštarauja. Daugiau informacijos turėčiau gauti iš LGGRTC. Kas nutiko, kodėl tokia arši kova, galimai net vyksta susidorojimas su šios institucijos darbuotojais? Ar ne todėl, kad tiems, linkusiems aklai tikėti, kurie neturi kritinio mąstymo, būtų pateikiama vienpusiška informacija iš šios institucijos. Manau, kad ponas G. Gochin džiaugiasi, kad neišlaikęs spaudimo, pasipiktinęs 17 bendradarbių skundu iš darbo išėjo Vidmantas Valiušaitis. Tas ponas ir toliau vykdo kampaniją, kurios tikslas yra apriboti mano, kaip piliečio, teisę į informaciją. Pagal tuos, kurie nori pakeisti istoriją, tiesa yra viena ir ji surašyta sovietinio Karinio tribunolo nuosprendyje ir negalima abejoti ten surašytais liudininkų parodymais. Kai buvo reiškiami kaltinimai Viačeslavui Titovui dėl partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago šmeižto tai jis teisme teisėjai įteikė knygą. Toje knygoje buvo paminėti tarybinių teismų nuosprendžiai, kuriais vadovaujantis jis ir kaltino partizanų vadą. Teismas kažkodėl pareiškė, kad negalima vadovautis sovietiniais teismų sprendimais. Teisme dalyvavę ekspertai, Marius Laurinavičius ir Arvydas Anušauskas, nepripažino sovietinių teismų sprendimų teisėtais. Ir vėl dvigubi standartai, vertinant bylas, vokiečių okupacijos laikmečio ir sovietinės okupacijos. Ar ne tam, kad būtų istoriniai įvykiai pataisyti taip, kaip kam reikia. Tautiečius Valdą Rakutį, Vidmantą Valiušaitį, kurie informuoja visuomenę remiantis dokumentais, formuoja nuomonę apie to meto įvykius, yra reikalaujama pašalinti iš pareigų ir darbo. Seimo nario V. Rakučio pranešimas ponui G. Gochin atrodo yra antisemitinio pobūdžio, atseit, kaltino žydus prisidėjus žudant savo tautiečius. Ar tikrai kaltino žydus prisidėjus prie savo tautiečių naikinimo? Viešoje erdvėje esantį V. Rakučio pareiškimą perskaičiau, tačiau jame neįžvelgiau jokio antisemitizmo. Ar noras pasiaiškinti, kokios idėjos bei pažiūros ir aplinkybės paskatino žydus, ypač savivaldos struktūrose, tapti holokausto vykdytojais arba sovietiniais laikais užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose, gali būti prilyginamas holokausto revizavimui? Aišku, kad ne. Manau, kad dėl V. Rakučio pranešimo kilo dirbtinis skandalas, galimai, tą šou, mums organizavo ponas G.Gochin. Manau, kad atėjo laikas dar kartą sugrįžti prie paviešinto klausimo internetiniame laikraštyje 2017-04-05 „Pilieciams.lt“http://www.pilieciams.lt/be-kategorijos/turejo-teise-pasirinkti-todel-kaltas-del-zydu-zudyniu/. 2017 m. Klaipėdoje vyko susitikimas su Arkadijumi Vinokuru. Klaipėdos universiteto mokslo darbuotojas Hektoras Vitkus apkaltino tautiečius, stojusius tarnauti į „Savi saugo“ būrį dėl to, kad nepasinaudojo apsisprendimo teise nestoti į tą karinę struktūrą. Klausimas teisuoliams: Ar 1940 m. birželio mėn. buvo galima pasinaudoti apsisprendimo teise ir atsisakyti tapti Tarybinės šalies kariu, tarybinės šalies piliečiu? 1941 m. birželio 22d. į Lietuvą įžygiuoja nacistinė kariuomenė. Ar turėjome apsisprendimo teisę neįsileisti nacių?
Manau, kad priklausymas vienai ar kitai nacijai, pav. lietuvių, rusų, vokiečių, amerikiečių, žydų ar kitai, nesuteikia teisės vien tik į savo tiesą. Atvirkščiai, sprendimai visų piliečių , nežiūrint jų tautybės yra labai panašūs, kai tampama aplinkybių aukomis. Ar tokie pamąstymai, kuriais pasidalino V. Rakutis ir panašios išvados gali tapti holokausto neigimu? Mes sakome, kad ne. Nes negalima dalį istorijos iškastruoti, atseit, jos nebuvo. Jei, aiškinsime, kad ji, ta istorija, yra ir istorijos veikėjai įnešė nemaža indėlį į holokaustą – pasirodo, tapsime holokausto neigėjais.
Ponas G. Gochin facebooke atsiuntė informaciją, kad yra paruošęs ieškinį į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Sekantis jo sakinys yra apie kažkokias iliuzijas. Ieškinys bus pateiktas vasario 8 d.
Didžiulis šio pono džiaugsmas, kad būtent V. Rakutis ir V. Valiušaitis pasitraukė iš savo postų. Jis šį pasitraukimą sieja su atskleistu Lietuvos valdžios sukčiavimu Holokausto klausimu. Nufotografavau facebooke jo pasisakymą ir pridedu prie teksto.
Manau, kad toks spaudimas, kuris buvo organizuotas V. Rakučiui per žiniasklaidą ir 17 bendradarbių raštas dėl V. Valiušaičio, reikalingas buvo tiems, kurie važiuoja melo mašina per skausmingą temą – holokaustą.
Mane stebina ponų dviveidiškumas. Jie rašo, kad „Negalime sugrąžinti nei vienos žmogžudystės aukos, bet galime suteikti jiems tiesą.“ Bet kai panorau tiesos, apie kurią jie kalba, tai tapau vos ne antisemitė. Man tai rūpi tiesa, o jiems apie 200 žydų sušaudymo Gargžduose 1941-06-24 aplinkybes mano tiesos nereikia. O ji tokia, kad 1941-06-24 žiaurų žydų išžudymą atliko vokiečiai. Kai apie tai parašiau, tai tapau istorijos klastotoja. Mano teiginiai remiasi Vokiečių kultūros ir istorijos Šiaurės Rytų Europoje instituto Liuneburge (Vokietija) direktoriaus, Hamburgo universiteto profesoriaus Joachimo Tauberio tyrimu, kuriame nėra parašyta, kad lietuviai būtų šaudę. Klaipėdiečio Denis Paraskevich-Kishinevsky teiginys „ skamba taip: prie tragedijos Gargžduose, kaip nebūtų gaila pripažinti, prisidėjo vietiniai policininkai ir baltaraiščiai – lietuviai.“ Kodėl teisuoliams, o šiuo atveju Denisui, reikia suplakti abu paminklus esančius Gargžduose arba kitaip sakant, visas žudynes į vieną krūvą? Dar kartą rašau, kad 1941-06-24, šaudė žydus iš Klaipėdos atėję policininkai, o surinktus vyrus, iki egzekucijos atlikimo, saugojo vokiečiai policininkai iš Laugalių pasienio punkto. Kodėl nedalyvavo lietuviai? Todėl, kad 1939 m. dalis jaunųjų nacių su džiaugsmu išlydėjo lietuvius, paliekančius Klaipėdą. Tai kaip pasienio policininkams, praėjus porai metų, kreiptis su prašymu – padėti surinkti Gargždų miestelio žydus? Antra, Lietuvoje maisto prekės buvo per pusę pigesnės negu Vokietijoje. Dalis pasieniečių, jų žmonų apsipirkdavo Lietuvoje, Gargžduose. Todėl Klaipėdos pasieniečiai gerai pažinojo Gargždų žydus, jiems nereikėjo lietuvių pagalbos.
1941-06-24 žydų sušaudymas Gargžduose atvėrė Lietuvoje baisią pandoros skrynią – holokaustą. Gargždus ir Lietuvą palieka nutrintais, purvinais batais, suglamžytomis, prastomis karinėmis uniformomis sovietų armija ir ją pakeičia švariai nuvalytais, blizgančiais batais, tvarkinga uniforma – vokiečių kariuomenė. Taip vadinamus Lietuvoje azijatus, pakeitė kultūringi europiečiai. Pagrindinę žinią, kurią atnešė kultūringa tauta reikėjo suprasti taip, jei žudysite, kaip Gargžduose, tai būsite panašūs į mus. Dalį tautiečių tokia žinia ir paskatino tapti žmogžudžiais. Kiekviename kaime atsirasdavo lietuvių, kurie ėmėsi protu nesuvokiamo nusikaltimo – žudyti nekaltus žmones. Didžioji dalis jų buvo tinginiai, prasigėrę tautiečiai. Mano kolega Virginijus Partaukas sakė, kad žudyti žydų eidavo ir turtingi ūkininkai. Vienas iš tokių buvo Kelmės rajono, Pašilės parapijos ūkininkas Jakutis, kuriam talkino Gedutis. Matyt, juos į žmogžudžių gretas patraukė ta vokiška tvarka, vizualinė kareivių išorė, leidimas plėšti žydų turtą ir Gargždų pamoka.
Kaip reikėjo elgtis tiems tautiečiams, dalyvavusiems birželio sukilime, įkūrusiems Lietuvos laikinąją vyriausybę? Jie tikėjo, kad su vokiečių kariuomenės atėjimu į Lietuvą, šalis atgaus nepriklausomybę, kurią prarado dėl sovietų okupacijos, sugrįš tarpukario tvarka. Deja, iš tikro su nacių atėjimu, jau pirmomis karo dienomis Laikinoji vyriausybė paveldėjo lietuvaičių siautėjimą, žydų žudymą, bei okupacinės vokiečių valdžios reikalavimą vykdyti žydų ir komunistų egzekucijas. Getai ir yra, ko gero vienintelis ir teisingas sprendimas, kuris bent laikinai išgelbėjo tūkstančius žydų, suteikdamas galimybę nors menkai daliai aukų rasti prieglobsti lietuvių šeimose. Tos trapios galimybės išsaugoti gyvybę, tos menkos vilties neteko tie, kurie buvo sušaudyti pirmomis karo dienomis. Artimiausiu laiku turėtų pasirodyti Noreikos-Generolo Vėtros anūkės Silvia Foti knyga, kur ji pasmerks savo senelį už getų steigimą ir žydų žudymą.
Mums, lietuviams, kai aiškinamės, kas paskatino dalį tautiečių būti žmogžudžiais, tai tik girdime, jog norime revizuoti holokaustą. Kodėl neleidžiama aiškintis kas mumyse pažadino žvėrį? Todėl, kad nusikaltimų akcentus ne taip sudėliojame, kaip reikalauja kai kurie ponai rašantys angliškai. Vienas iš jų reikalavimų yra žydų žudymo pradžią laikyti Kauno Lietūkio garažą. Atseit, žydų žudymas vyko tik lietuvių iniciatyva, vokiečiai nei prie ko.
G.Gochin ir jo bendraminčiai vykdo kampanija, kurios tikslas – perrašyti istoriją. Jie aiškina, kad holokausto pradžia Lietuvoje buvo nuo 1941- 06-22. Kitas perrašinėtojų reikalavimas, – jokių palyginimų, jokių klausimų. Pagal istorijos revizionistus visi, kurie teigia, kad Lietuvoje holokaustas prasidėjo nuo 1939-07-23, kurie užduoda žydams klausimus dėl apsisprendimo, tai tampa holokausto neigėjais.
Mums, kai reikalaujama Lietuvoje holokausto istoriją pradėti nuo 1941-06-22, kai reikalaujama neigti sovietų okupacijos indėlį į holokaustą, tai pasimato Maskvos ranka, kuri diriguoja tam tikriems veikėjams Lietuvoje ir ne tik joje. Kam iš tikrųjų dirbate, p. G. Gochin ?
Matyt atėjo laikas mums, lietuviams, kreiptis į JAV Kongresą ir „apšviesti“ 535 narius, jog siekiama klastoti Lietuvos istoriją holokausto klausimu.
Dėkoju Sigitui Ingelevičiui už suteiktą informaciją, kurią panaudojau rašant šį straipsnį.
