Per Lietuvą eina A. Tapino reikalavimas klaipėdiečiams pasmerkti Viačeslav Titov, iškelti bylą ir organizuoti apkaltą.
Ar ne per daug A. Tapinai įsijautei į teisuolio vaidmenį?
Mes, Lietuvos gyventojai, esame tų kruvinų metų liudininkų palikuoniai. Taip jau įvyko, kad kiekviena giminė turi tiek išvežtų į Sibiro platybes, tiek sušaudytų gimtinėje. Skausmas širdį drasko ir nemaža dalis piliečių mano, kad vežimais ir šaudymais buvo siekiama to paties tikslo – naikinti lietuvišką šaknį. Sušaudžius čia, Lietuvoje, reikėjo mažiau gyvulinių vagonų vežimui į taigą. Didelė dalis tautiečių mano, kad į veikiančių partizanų karo lauko teismus patekdavo melaginga informacija ir ja vadovaujantis buvo priimami sprendimai. Todėl laikas nuo laiko išsiveržia emocijos, pykčiai, kad partizanai sušaudydavo ir nekaltus. Ne tiek seniai kilo skandalas dėl Seimo nario D. Kepenio pasisakymų. Jam teko nemažai laiko darbuotis archyvuose, kad išsiaiškintų savo draugų giminaičių žūties aplinkybes, jog sušaudyti žmonės nebuvo stribai. Ar A. Tapinas atsiprašė nužudytųjų giminaičių dėl paskleistos melagingos žinios apie sušaudytuosius? Ar paprašė viešai atleidimo apšmeižto, pažeminto Seimo nario D. Kepenio?
Būdami pokario liudininkų palikuoniai, turime savo nuomonę, kuri priešinga A. Tapino išsakytiems reikalavimams. Todėl mums gėda dėl jos, bet kartu nesutinkame ir su V. Titov elgesiu.
Manome, kad V. Titov elgiasi neetiškai, nes ne jo giminę vežė į Sibirą, ne jo giminę Lietuvoje laidojo po to kai buvo iššaudyta. Tai mūsų, čia gyvenančių skausminga, kai kuriems dar ir labai kraujuojanti praeitis. Tik mes, pergyvenę tą sunkmetį, turime sudėlioti taškus. Todėl pritartume D. Kepenio pasiūlymui įamžinti atminimą tiek partizanų, tiek jų aukų. Laikas buvo sunkus, nes Sovietai vykdė didžiulę agitaciją, tereikia paskaityti laikraščius „Naujoji Romuva“ ir panašią smetoninių laikų literatūrą - žadėjo įveikti neteisybes, padėti nuskriaustiems, o tuo laiku tokių tikrai buvo, ir atstatyti teisingumą. Sovietų sąjunga apsimelavo, pirmiausia, atėjusi, pamiršo išeiti. Nemaža dalis žmonių okupacinei valdžiai, besitaškančiai krauju, paklusti nenorėjo. Tuomet šalia Lietuvą ginančių, kaip pavyzdžiui partizanas Ąžuolas – Antanas Kasperavičius, aktyvus mūsų piketų dalyvis, save visą gyvenimą laikęs idealistu, atsirado prisitaikėlių, nemažai sovietinės santvarkos infiltruotų tautiečių. Šiandien piliečiai supranta, kad okupantai pasinaudojo idealistais ir naikino žmones. Mums tai yra istorinė pamoka. Mes, Lietuvos pokario gyventojų palikuoniai, ją išmokome per artimųjų netektis, nepakeliamą skausmą ir turime tą pamoką nepamiršti.
Pagrindinė istorinės pamokos idėja, kad gyvybė yra didžiausias turtas, o susikalbėjimas yra aukščiausia vertybė. Kova turi vykti ne ginklu, bet žodžiu, nes idealisto rankose ginklą okupantas gali nukreipti ten, kur jam naudinga.
Ar kurdami Lietuvos ateitį turime pamiršti istorines pamokas ? Ar Lietuvai iš tikro reikia iškastruotos istorijos, kokią mums siūlo A. Tapinas ir jo Co ? Mes manome, kad ne. Todėl dalyvausime pikete 2018m. liepos mėn. 26 d. 8.00 val. prie Klaipėdos miesto savivaldybės ( Liepų 11) ir plakatais išsakysime, ko gero, skirtingas nuomones.
Kremliui naudinga, kad neišmoktume istorijos pamokų. Netikime, kad rytų kaimynas yra geranoriškas. 1795 m Carinė Rusija galutinai įsitvirtino lietuviškose žemėse. Įdomus faktas, kad santvarka pasikeitė, caro neliko, tačiau 1940 m. jie pakartojo okupaciją. Logiška, jei du kartus buvo ilgalaikiais šeimininkais, tai kas gali paneigti, kad ruošiasi tai padaryti ir trečią kartą? Kremliaus paruošiamieji darbai: mes agituojami griebtis ginklo ir žudyti vienas kitą dėl meilės ar nemeilės rytų kaimynui. Mūsų nuomone, A. Tapinas šį paruošiamąjį darbą būsimiems okupantams dirba tinkamai. Kita Kremliaus užduotis - susilpninti NATO veiklą Pabaltyjije . Todėl renkant JAV prezidentą aktyviai dirbo rusų spec. tarnybos, kurių tikslas prieiti prie JAV valdžios. Galimai jie tikisi tokių laikų, kai Kremliaus įtakojami politikai išves iš Pabaltijo NATO kariuomenę, o tada Lietuvoje kils pilietinis karas. Kremlius to siekia. To neturime leisti mes, Lietuvos piliečiai. Todėl nusilenkime partizanams, atsiprašykime žuvusiųjų ir šiandien kalbėkimės, ieškokime sąlyčio ir susišnekėjimo taškų faktų pagrindu.