Virginija Kairienė su augintine Kristina, kuri aplankė savo gimtuosius namus Melnragėje
Klaipėdoje, Melnragėje agentūros „Visos Lietuvos vaikai“ Klaipėdos fondo Kalėdų šventėje susipažinau su šio Fondo tarybos pirmininkės ir globėjos Virginijos Kairienės globotinėmis Julija ir Kristina. Julijai šiandien 29-eri metai. Ji turi gausią šeimą, dirba gerai apmokamą darbą, kuriuo yra patenkinta. Tačiau Julijos vaikystė nebuvo lengva. Mama žuvo, kai mergaitei tebuvo du metukai. Ją augino močiutė ir teta – mamos sesuo.
Tuo metu, kai Julijai buvo 9-eri metai, močiutės sugyventinis dirbo elektriku Melnragėje, agentūros „Visos Lietuvos vaikai“ sodyboje. Vyras iš Virginijos Kairienės sužinojo, kad Melnragėje gyvens vaikai, kurie neturi tėvų. Julijos tėtį tuo metu pasodino į kalėjimą. Močiutė sirgo katarakta. Julija augo beveik viena ir nepri-žiūrima. Mergaitė tapo viena iš pirmųjų Virginijos Kairienės globotinių. Atvykusi gyventi į Melnragę, ji matė remontuojamus pastatus, stebėjo kaip buvusios klasės atitvertos medinėmis pertvaromis į gyvenamuosius kambarius. Julijos tėčiui nebuvo apribota tėvystė, todėl globėja Virginija Kairienė negavo iš valdžios 500 litų mergaitės išlaikymui. Tačiau Virginija mergaitei surado remėją Riudeger iš Vokietijos, kuris kas mėnesį Julijai pervesdavo po kelis šimtus litų. Mergaitė kiekvieną mėnesį gau-davo kišenpinigių, bilietų autobusui, kaip ir kiti Virginijos prižiūrimi vaikai, kuriems valdžia skirdavo už globą pašalpą.
Kiekvienas globotinis žinojo, kad išeidamas iš Virginijos priežiūros, gaus globėjos sutaupytus pinigus. Buvo įvesta nerašyta taisyklė – vaikams mokytis papildomos specialybės. Mokslus Virginija Kairienė apmokėdavo iš sutaupytų vaiko pinigų. Didžioji dalis globotinių užsirašydavo į vairuotojų kursus. Julijai nebuvo mokama pašalpa, nebuvo sutaupytų pinigų, tad kursų ji nelankė. Julija, globėjos Virginijos Kairienės prižiūrima, gyveno apie 6-erius metus. Ji nematė, negirdėjo, jog globėja būtų nusikaltusį vaiką mušusi, barusi. Jos bausmė prasižengusiam vaikui – nekalbėti, nesivežti į keliones. Julijai didžiausia bausmė ir buvo, kai Virginija tylėdavo. Šiandien nekalbėjimo bausmę Julija taiko savo vyrui, kai šis „nusipelno.“ Tai veiksminga bausmė, bet savo vyro ilgiau dviems ar trims valandoms nebaudžia. Julija prisimena, kad Melnragėje buvo organizuojama labai daug kelionių. Vasarą dažnai visi pasiimdavo kuprines ir pajūriu eidavo į Palangą. Tie, kurie pavargdavo, grįždavo namo autobusu, stipresni – pajūriu. Persikeldavo į Smiltynę, eidavo iki Juodkrantės, Raganų kalno. Globėja Virginija Kairienė visada eidavo kartu su jais. Tiesa, vėliau, kai pas V. Kairienę augo kiti vaikai, atsirado socialinės darbuotojos, psichologės. Virginija Kairienė išmokusi anglų kalbą, susirašinėjo su panašiomis vaikų globos sodybomis Olandijoje, Austrijoje, Vokietijoje. Kartu su V. Kairiene globotiniai lankėsi Olandijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, o gržįžę, lygindavo savo gyvenimo sąlygas, gyvenimo kokybę su vaikų, gyvenančių panašiose sodybose užsienyje. Vaikai vieningai nuspręsdavo, kad Klaipėdoje agentūros „Visos Lietuvos vaikai“ sodyboje gyvenimas yra geresnis, kokybiškesnis, nes šalia jūra.
Kai kartą po audros iš laivo išsiliejo nafta ir žuvėdros gulėjo išmestos į krantą, Julija su kitais globotiniais rinko paukščius, nešė į sodybą, vonioje juos prausė, taip gelbėdami nuo mazuto. Už šį ir panašius darbus Virginija rašydavo balus. Vaikai juos gaudavo ir už šiukšlių rinkimą pajūryje. Visada išleisdavo į diskotekas, kurios vykdavo mieste, bet vaikai turėdavo sugrįžti tokiu laiku, kokį nurodydavo Virginija Kairienė.
Dar viena labai svarbi auklėjimo taisyklė – niekada nežeminti. „Jei atlikdavome darbą blogai, globėja liepdavo perdaryti, sakydama, kad sugebame, tik reikia daryti kol išeis. Tuomet gal ir pykdavome, o dabar, kai patys auginame vaikus, dėkojame už tokį auklėjimą.“ – prisiminimais dalijasi Julija.
Virginija sodyboje priglausdavo pačius sunkiausius vaikus ir juos išauklėdavo. Drauge su Julija augo berniukas, vardu Ženia. Jo šeimos nariai turėjo problemų dėl nesaikingo alkoholio vartojimo. Nuo 11 metų Ženia pats gėrė alkoholį, kaip suaugęs vyras. Tačiau Virginija berniuką reabilitavo. Šiandien Ženia yra sukūręs šeimą, gyvena ne nuskriausto alkoholiko, bet atsakingo žmogaus pilnavertį gyvenimą. Kristinai šiandien 27-eri metai. Vaikų sodyboje Melnragėje Kristina apsigyveno 8-erių metų. Su mama gyveno Klaipėdoje, Bandužių gatvėje. Pardavusi butą mama su dukra, persikėlė gyventi į Šilalę. Šilalėje butą taip pat pardavė, tačiau šį kartą sugyventinis, pasiėmęs visus pinigus, dingo. Mama, kuri turėjo psichinių ir priklausomybės problemų, praradusi butus, prarado ir teisę auginti dukrą. Taip Kristina pateko į vaikų namus.
Vaikų namuose kiti vaikai kažkodėl nuo pirmos dienos jos nepamėgo, valgomajame mėtydavo į ją kotletais, pasigavę koridoriuje mušdavo. Kristina bėgo iš vaikų namų ir tada atsidūrė agentūros „Visos Lietuvos vaikai“ sodyboje Melnragėje. Čia jos gyvenimas nuo buvusio skyrėsi kaip naktis nuo dienos. Gyveno ji čia 6-erius metus. Išmoko ruošti valgį, tvarkytis. O svarbiausia, ji šiandien auklėja savo vaikus taip, kaip ją auklėjo globėja Virginija Kairienė.
Vyriausioji dukra, kuri lanko trečią klasę, mokosi groti fleita, o mažiausiam dar tik du metukai. Jis gimė su rijimo defektais ir metus, kad vaikas neužspringtų teko guldyti stačiomis ir pačiai prie jo visą naktį budėti. Dabar jau atliktos trys operacijos, vaikas sveiksta. Virginija Kairienė liko Kristinai brangiausiu ţmogumi. Ji atvažiuoja į Melnragę su savo vaikais, jiems pasakoja apie savo vaikystę pas globėją.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Virginiją Kairienę už pavyzdingą globėjo pareigų atlikimą pagerbė „Gerumo žvaigždės“ ženklu. Lietuvos vyriausybė, visuomenė teigia, kad agentūros „Visos Lietuvos vaikai“ Klaipėdos fondo sodyba ir V. Kairienės patirtis yra reikalinga, ją būtina išsaugoti.
Klaipėdos savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė prieš metus, kai savivaldybės administracija nutarė nepratęsti panaudos sutarties su agentūros „Visos Lietuvos vaikai“ Klaipėdos fondu, posėdyje pareiškė, kad negirdėjusi jog Melnragėje buvo globojami 79 vaikai.
Klausaisi pasakojimų žmonių, kurie augo šioje sodyboje, matai „Gerumo žvaigždę“, stebi miesto administraciją ir klausi, kodėl taip skirtingai vertinami tie patys darbai? Kas turėtų būti teisėjas, arbitras šioje situacijoje?
Atsakymas aiškus, tai turėtų spręsti miestiečių rinkta valdžia. Klaipėdoje miestiečių rinkta valdžia, tai - miesto taryba, kuri suteikė pagal panaudos sutartį 20-čiai metų Melnragėje apgriuvusį pastatą Agentūrai, atsisakė nagrinėti sutarties pratęsimo klausimą ir perdavė jį spręsti miestiečių nerinktai valdžiai – administracijai. Ji nusprendė, kad nepratęs pastatų nuomos sutarties.
Paskutiniaisiais metais beglobius vaikus į vaikų sodybą galėjo nukreipti vaikų teisių apsaugos tarnyba, tačiau nenukreipė. Kodėl miesto savivaldybės administracijaos tarnautojai uždraudė vaikams gyventi vaikų sodyboje, kur gyvenimo sąlygos, kokybė artima Vakarų Europos standartams? Gal Virginija Kairienė prasta globėja? Gal teikiama paslauga yra nereikalinga miestui?
Ne. Virginija Kairienė yra respublikinės valdžios gerai įvertinta globėja, teikiamos paslaugos yra reikalingos, tačiau vaikų sodyba randasi prestižinėje miesto dalyje, arti jūros. Šio „kąsnelio“ galimai laukia privatus darželis ar koks valdžios ponukas. O benamiai, beglobiai vaikai tegul gyvena vaikų namuose, kur juos gali nuskriausti koks nors valdžios viršūnėje sėdintys pedofilas ar kitoks iškrypėlis, nusprendė Klaipėdos miesto administracija. Taip elgtis per žiauru.
Virginija JURGILEVIČIENĖ
Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos
pirmininkė