Klaipėdos istorikai, kaip antai Vasilijus Safronovas, Egidijus Vareikis ir jų mokiniai nori perrašyti Klaipėdos krašto istoriją. Jie naudoja melagingą vokiečių tautininkų naratyvą. Paskelbiau keletą straipsnių „Atviroje Klaipėdoje“ https://www.atviraklaipeda.lt/2024/12/08/stop-vokisko-tautiskumo-pasauleziurai-zodi-sukilimas-pakeisti-i-akcija/ arba https://www.atviraklaipeda.lt/2024/12/11/dar-apie-klaipedos-krasto-atvadavima-apie-gedinga-informacini-kara/. Liūdna, tačiau minėti istorikai tęsia istorinių įvykių melagingą interpretaciją. V. Safronovas dirba prie užduoties: 1923 metų sukilimą pervadinti į karinę akciją. Lankytojams Vilniuje, knygų mugėje, jis aiškino, jog 1923 metais buvo pravesta sėkminga karinė operacija, o ne sukilimas. Pagal istoriko Egidijaus Miltakio įrašą facebooke Sofronovo knygą „Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos“ privaloma perskaityti kiekvienam klaipėdiškiui, nes be J. Budrio (ir kitų) pastangų , kurios dar labai menkai žinomos ir įvertintos, dabartinės Klaipėdos nebūtų. Ir taip, tai buvo žygdarbinė sėkminga karinė operacija, o ne sukilimas“.
Niekas neneigia J. Budrio, vieno iš sukilimo vadų, įdirbio, tačiau jei nebūtų mažlietuvių įnašo į sukilimą, tai šiandien Klaipėda būtų tapusi Kaliningrado sritimi.
Rusija paskelbė karą Ukrainai. Ji, Ukrainoje žudydama gyventojus, užgrobė apie 20% kaimyninės valstybės teritorijos. Tarkime, praėjus keleriems metams ukrainiečiai, kurie gyvena Luhanske, Donbase paprašo Ukrainos pagalbos, kad padėtų išsivaduoti iš okupantų. Ar tai būtų Luhansko, Donbaso gyventojų, ukrainiečių sukilimas prieš okupantą ar Ukrainos valstybės karinė operacija?
Pergalei pasiekti labai svarbus buvo paruošiamasis sukilimo etapas, t.y. įtikinti Klaipėdos krašto gyventojus, kad jie palaikytų lietuvių organizuojamą sukilimą. J. Budrys nedalyvavo pirmajame etape.
Tie, kurie aiškina, jog tai karinė akcija ir ją ruošė Kauno valdžia pateikia kaip įrodymą, jog Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte pirko spaustuves ir laikraščius. Tokie Kauno valdžios veiksmai, pagal vokiečių tautininkų pasakojimą, įtakojo sukilimo sėkmingą pabaigą.
1922 m. rugpjūčio mėn. 21d. Lietuvos vyriausybė nupirko Šilutėje laikraštį Memelgau Zeitung ir spaustuvę, kuri buvo įbridusi į skolas. Jie agitavo už Freištato įteisinimą. Naujai įsigytai įmonei vadovauti buvo paskirtas Martynas Jankus kartu su Albertu Broželiu. Naujiems savininkams teko įveikti vokiečių politikų pasipriešinimą ir freištatininkų puolimą. Jų pakviestas redaktorius Karlas Bonynas įdėdavo į laikraštį straipsnių, kurie būdavo nukreipti prieš lietuvišką poziciją. Aišku, kad nemažai buvo ir straipsnių, kurie palaikė lietuvišką naratyvą. Įmonę politiniais tikslais provokiškos jėgos boikotavo, nespausdinosi, todėl pablogėjo finansinė padėtis ir 1923 m. pavasarį spaustuvę ir laikraštį pardavė.
Lietuvos valdžia suteikė finansavimą grupei lietuvių, kurie 1921 m. gegužės mėnesį įsigijo vieną geriausių Klaipėdos viešbučių „Berliner Hof“ Turgaus gatvėje (iki šių dienų neišliko). Jo patalpose įrengė spaustuvę „Rytas“. Kokia padėtis buvo šios įstaigos sužinome iš Mažosios Lietuvos Vyriausiojo Gelbėjimo komiteto nario, spaustuvininko Viliaus Šaulinskio laiško, kuris yra paviešintas Martyno Vainoriaus straipsnyje https://www.atviraklaipeda.lt/2024/09/21/idealistai-reikalingi-tik-esant-pavojui-o-ne-dalinant-pinigus/ . Pasirodo, kad spaustuvė „Rytas“ 1923 m. spalio mėn. neturėjo nė rotacinės mašinos, nė darbininkų, nė darbavietės laikraščiui leisti.
Aišku, kad Lietuvos vyriausybės pastangos daryti įtaką, leisti lietuviškos orentacijos laikraščius vokiečių kalba, buvo neefektyvios.
Klaipėdos krašte, Tilžėje dienos šviesą išvysdavo straipsniai, kurie matė vienintelę šio krašto ateitį – būti su Lietuva. Tai visiškai kitų spaustuvių išleidžiami laikraščiai. Tarybų sąjungos laikų istorikas Robertas Žiugžda teigė, jog laikraščiui „Tilžės keleivis“ Lietuvos valdžia darė įtaką. Tai melagingas teiginys. Apie šį istoriką rašoma, kad jo istoriniai darbai tendencingi, atitinkantys tarybinių okupantų reikalaujamus teiginius, kurių tikslas demaskuoti imperialistinių valstybių kėslus. Šiandieniniai istorikai ir kiti kartojantys tarybinio kolegos R. Žiugždos teiginius apie „Tilžės keleivį“ elgiasi negarbingai, nes antrina istoriko, tarnavusio okupantams iš rytų, melą apie tautiškai susipratusius Klaipėdos krašto lietuvius. J. Arnašius raidžių surinkėjo amatą įgijo Klaipėdoje ir išvyko dirbti į Tilžę. Jis įsidarbino pas savininką Julijoną Reylenderį, kuris leido laikraštį “Tilžės kelevį”. Jaunuolio talentą redaguoti tekstus p .J. Reylenderis pastebėjo ir pasiūlė dirbti redaktoriumi. J. Arnašius redaktoriavo laikraštyje nuo 1893 m. iki 1897 m. Jis 1897 atsisakė redaktoriaus darbo, nes jam buvo gėda redaguoti laikraštį, kuris skelbė tik vokišką naratyvą. J. Arnašius 1899 m. sugrįžo dirbti redaktoriumi, nes laikraščio savininkas sutiko, jog būtų spausdinami straipsniai palankesni lietuvių reikalams. Visi šmeižikai, o ypač Kultūros ministerijos viceministrė Ingrida Veliutė, kartoja tarybinio istoriko melą ir aiškina, jog laikraštis „Tilžės keleivis“ pateko į Lietuvos valdžios įtaką. Tai kur ir kokia Lietuvos valdžia 1899 metais buvo įsikūrusi?
Sukilėlių atsišaukimus spausdino ne spaustuvės, kurios buvo įsigytos už Lietuvos valdžios pinigus, bet kaip paaiškėjo iš Martyno Vainoriaus straipsnio “Idealistai reikalingi tik esant pavojui, o ne dalinant pinigus” Viliaus Šaulinskio spaustuvėje “Lituania”. Tiesa tokia, kad “Slaptiesiems sukilimo atsišaukimams išleisti buvo labai didelė rizika. Tačiau juos pagaminti jis apsiėmė pats, ir niekas apie tai nežinojo.”
Klaipėdos krašte buvo nemažai susipratusių lietuvių, kuriems jokia Lietuvos valdžia, jokios įtakos nedarė. Jiems įtaka darė Lietuvos istorija. Jie didžiavosi savo krašto praeitimi, savo vaikus vadindavo Vytauto, Algirdo, Gedimino, Kęstučio vardais. Pavyzdžiui, 1911 metais tarp Marijos ir Jono Vanagaičių bei vietinių dvasininkų (pastoriaus bei vyskupo) kilo aštrus ginčas, kuris nuėjo net iki teismo. Teismas leido Vangaičiams savo vaiką pakrikštyti pagonišku vardu Vytautas. Mano aršaus kritiko istoriko Dainiaus Elerto senelis, kuris gimęs 1919 metais, nešiojo Kęstučio vardą.
Jei nebūtų tų susipratusių, kovingai nusiteikusių mažlietuvių, kurie nuoširdžiai dirbo būsimai Lietuvai, kurie norėjo gyventi vieningos Lietuvos valstybėje, tai joks Jonas Budrys nebūtų pasiekęs pergalės 1923 metų sukilime.