2025 m. sausio 9 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo ir sporto komiteto posėdyje svarstė Liudo Giros gatvės pavadinimo pakeitimą. Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė siūlė dar kartą L. Giros gatvę pavadinti Ernsto Vicherto vardu. Protokole, kuris yra pateikiamas prie sprendimo parašyta, jog Vitalijus Juška pasakė, kad neturime bijoti jo vokiškumo.
Vienas Klaipėdos istorikas tą patį teigia apie Vokietijos pirmąjį “plieninį” kanclerį Oto Bismarką, kuris vykdė agresyvią tautinę politiką – viena valstybė, viena tauta, viena kalba. Pagal tą istoriką, Šilutės rajone, viename iš kaimų, gyvena drąsūs žmonės, nes Bismarko vardą davė gatvės pavadinimui. O gal jie nėra drąsūs, bet – nesusipratėliai?
Ar mes, lietuviai, bijome O. Bismarko ir E. Vicherto?
Facebooke žinomas visuomenės veikėjas Vytautas Gocentas parašė, kad paminklą “Borusija” nuvertė Martyno Jankaus pasamdyti žmonės. Ar Mažosios Lietuvos patriarchas M. Jankus bijojo paminklo “Borusija”?
Mes, šio krašto gyventojai, privalome deklaruoti pasaulėžiūrą, kurios laikėsi Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis, Erdmonas Simonaitis ir kiti šio krašto autochtonai, t.y. negerbti tuos, kurie vykdė prievartinės germanizacijos politiką, tame tarpe, tyčiojosi iš lietuvių.
Negarbinimas kolonistų , vykdžiusių asimiliaciją, jų smerkimas nėra vokiškumo baimė.
Manau, to nenorėdamas, Bismarko nutautinimo politiką labai taikliai atskleidė Dainius Elertas. Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupės posėdyje jis pasakė: “Vokietijos imperijoje mokyklose buvo mokoma vokiškai, tačiau Prūsų Lietuvoje laisvai ėjo lietuviška spauda, lietuviškai vyko pamaldos, lietuviškai pasisakydavo kunigai, lietuvininkai galėjo sudaryti savo politines partijas, kultūrines organizacijas, rengti dainų šventes ir kt.“
Bismarko nutautinimo politika: mokyklos slenksti peržengei -kalbėk vokiškai. Jo nutautinimo metodai orientuoti į jaunimą. Patarlė sako: “lenk medį kol jaunas”, t.y. ugdyk jaunimą per vokišką žodį, mokyk gėdytis lietuviškų šaknų. Vyresnio amžiaus žmonių neperauklėsi, vokiečiais juos nepaversi, tai išsispręs savaime ir erzinti jų nereikia, o geriau suvaidinti demokratiją.
E. Vicherto apsakymas “Šaktarpis” parašytas, taip vadinamu, nutautinimo stiliumi. Vyresnio amžiaus lietuvis Jurgaitis – niekšas, atstumianti asmenybė, o jo dukra, t.y. jaunimas–doras kaip ir vokietis, pavarde Grinbaumas.
Įamžinti istorinę asmenybę, kuri per vaizdingą žodį vykdė lietuvių tautos asimiliaciją – nepagarba M. Jankui ir visiems šio krašto lietuviams. Jie sugebėjo nepakliūti į nutautinimo tinklus, į vokiečių tautininkų materialinės gerovės glėbį ir padarė reikšmingiausią darbą savo gyvenime – padėjo grąžinti Klaipėdos kraštą Lietuvai.
Kultūros, švietimo ir sporto komiteto nariai išklausė mano teiginius, kad E. Vicherto veikalas „Šaktarpis“ yra tipinis kolonisto kūrinys bei, jog nebuvo bendrauta su L. Giros gatvės gyventojais, nesutinkančiais, kad gatvė būtų pavadinta E. Vicherto vardu. Komiteto pirmininkas Arvydas Cesiulis pasiūlė balsuoti už gatvės pavadinimo pakeitimą. Jis pasakė, jog pritaria, kad gatvė būtų pavadinta Ernsto Vicherto vardu ir pridūrė, jog sprendimą priims Taryba sausio 30 dieną, o jų komitetas tėra tik patariamasis.
Pasirodo, kad šiam komitetui, išskyrus Romaldą Idzelevičių, nesvarbus yra Klaipėdos miesto gyventojų prašymas, prolietuviškas istorinis įvertinimas ir jie Klaipėdos miesto tarybai pataria gatvę pavadinti E. Vicherto vardu.
Mes, XXI a. klaipėdiečiai, turime skirtingas nuomones dėl E. Vicherto veiklos. Vieni mano, kad E. Vichertas yra ta asmenybė, kurią būtų garbė turėti savo vardynuose, kuris vokiečių pasauliui atnešė lietuvių vardą. Tai esanti mūsų miesto istorinė atmintis, nes Klaipėda- daugiakultūris miestas. Kiti mano, kad Klaipėdos miesto istorinėje atmintyje turime rašytoją, kuris vokiečių pasauliui pavaizdavo Prūsų Lietuvą. Čia gyveno ir lietuviai, kurie, pagal jį,- menkystos, amoralūs žmones.
Nutautinimo politikos esmė, kad mes, atseit, tokie, kokius aprašė E. Vichertas. Todėl turėtume nepykti už „tiesą“ ir įamžinti rašytoją. Kiek dar ilgai lietuvio, neišsižadėjusio savo gimtosios kalbos, žeminimą vadins „tiesa“ ir siūlys tos „tiesos“ skelbėjus įamžinti?
Istorijos negalima pakeisti. Klaipėdos krašte 700 metų buvo diegiama vokiška kultūra, kalba. Tai žinodami, turime įvertinti agresyvaus germanizavimo pasekmes, bet ne O. Bismarko politikos vykdytojui suteikti gatvės pavadinimą.