Peržiūrėdama albumą, atradau Palangos ekskursijų biuro darbuotojų nuotrauką darytą apie 1987 m., užplūdo prisiminimai.
Palangos ekskursijų biure pradėjau dirbti 1982 m. Ekskursijose, kad jos būtų patrauklesnės, buvo leidžiama naudoti papildomą medžiagą. Šaltiniai – įvairios knygos, laikraščiai, tačiau prisiminimus, kurie nebuvo užrašyti, ekskursijos metu naudoti buvo nerekomenduojama.
TSRS Generaliniu sekretoriumi, tapus Michailui Gorbačiovui, laikraščiuose, žurnaluose, knygose buvo rašoma apie Sovietų sąjungos istoriją, kurios anksčiau negalima buvo viešinti. Mane tokios permainos stebino. Tarybinėje visuomenėje KGB ugdė savecenzūrą ir baimę. Negi tikrai glastnost ir galima laisvai pasakoti tai, ką daug metų žinojome?
Maniau, jog tokia laisvė galima, jei tai leidžia slaptoji Sovietų sąjungos tarnyba, t.y. KGB. Norėdama patikrinti savo padarytas išvadas, ekskursijose į Klaipėdą, Tilžę (Sovietską) ėmiau pasakoti ištraukas iš Zigrido Lenco romano “Kraštotyros muziejus” apie Klaipėdos krašto civilių žmonių evakuaciją, priartėjus Sovietų kariuomenei prie Mažosios Lietuvos sienos. Romane yra aprašyta savižudybė, įvykusi prie šeimos narių išblaškytų karo metu paieškos tarnybos kontoros. Vyras, kuris grįžo iš rytų fronto, ieškojo Klaipėdos krašte paliktus dar prieš karą žmoną ir vaikus. Jis iš tarnybos darbuotojos sužinojo, kad jo šeimos nariai išplaukė su laivu, kuriame buvo apie du tūkstančiai pabėgėlių. Laivas prie Helos pusiasalio buvo torpeduotas, išsigelbėjo apie 180 žmonių. Tarp gyvųjų jo šeimos narių nėra. Vyras, tai išgirdęs, išsitraukė medžioklinį peilį ir smeigė tiesiai sau į širdį, mirė vietoje. II pasaulinio karo pabaigoje Baltijos jūra tapo daugelio Klaipėdos krašto ir miesto karo pabėgėlių amžinojo poilsio vieta. Klaipėdos krašto išvadavimą nuo nacių 1944m. -1945 m. vykdė Sovietų sąjungos armija.
Tarybiniams žmonėms, kuriems keturiasdešimt metų buvo aiškinama, jog sovietų kariai yra patys humaniškiausi, mano pasakojimas sukeldavo šoką, pyktį ir kitas neigiamas emocijas, nes sovietų kariai civilių nežudė. Tą pačią istoriją apie Klaipėdos kraštą ir civilių gyventojų naikinimą pasakojau Sovietų sąjungos saugumiečiams, kurie poilsiavo Palangoje sanatorijoje. Iš Lietuvos saugumiečių reakcijos supratau, kad Tarybų sąjungos vadovu tapus M. Gorbačiovui, permainas, istorinę tiesą skelbė tik Maskvos ir Leningrado ( Peterburgas) inteligentai galimai nuolaidžiaujant tik tų miestų slaptosioms tarnyboms.
Deja, Lietuvoje apie 1986-1987 metus klestėjo sovietinis muštras. Todėl labai greitai sulaukiau atsako į mano pateiktą papildomą medžiagą. Buvau pakviesta pas Palangos ekskursijų biuro metodinio skyriaus vedėją. Tuo metu tas pareigas ėjo Kazimieras Razmus. Jis paprašė, kad parašyčiau paaiškinimą. Taisykles žinojau, kad galiu viešai atspausdintą informaciją naudoti kaip papildomą medžiagą. Savo paaiškinime nurodžiau šaltinį, Z. Lenco knygą.
Istorinės sekcijos vadovas Liudas Judeikis, kuris dalyvaudavo Palangos ekskursijų biuro vadovų susirinkimuose, paaiškino, jog metodinio skyriaus vedėjui tekdavo atlaikyti spaudimą dėl mūsų, ekskursijų vadovų, netinkamo elgesio.
Viena, tiesa, ne etatinė ekskursijų vadovė tiek prilipo klausinėdama ar nesame įkūrę su K. Razmu antivalstybinę grupę, o tiksliau kas mane sieja su skyriaus vedėju. Prisimenu, kad su ta pačia moterimi kelis kartus buvome pasiųstos į Liepoją ir ji dešimt kartų klausė, o aš jai dešimt kartų atsakiau, kad niekas nesieja.
Palangos ekskursijų biuro metodinis skyrius buvo paruošęs, vykstant iš Palangos į Klaipėdą, kelias temas: istorine, gamtosaugine, teatrine. Mane paskyrė pravesti kolegoms į Klaipėdą mokamąją ekskursiją apie Klaipėdos krašto istoriją. Vėliau, dėl absurdiškų motyvų, kad netinkamai paruošta mokomoji ekskursija, neleido jos vesti. Po kiek laiko man buvo paaiškinta, jog vis tik privalau pravesti mokomąją. Tada buvo pasiūlyta gamtosaugine tema. Puikiai supratau, kad ši mokomoji ekskursija pagal vietinių saugumiečių nurodymą turėjo būti mano prasto darbo įrodymas. istorine tema, atseit sužlugdžiau. Todėl ruošiausi, rinkau papildomus objektus, tekstą sudėliojau pagal metodinius reikalavimus. Pirmiausia trumpai, t.y. iki objekto rodymo ir išsamiau pasakoju jau po pristatymo. Toliau vėl loginis perėjimas prie kito objekto ir jo rodymas. Tais metais buvo platinamas kelias Palanga -Klaipėda ir sustumtas juodžemis gulėjo kaip kalnai pakelėje. Tuos juodžemio kalnus taip pat panaudojau ekskursijos metu.
Kai baigiau ekskursiją, tai pirmiausia išgirdau ekskursijos vadovės Irenos Embrektienės susižavėjimo šūksnį ir aplodismentus. Su tokiu malonumu stebėjau keletos kolegų piktus žvilgsnius, nes jiems nebeišėjo prastai įvertinti mano mokomąją ekskursiją.
Iš darbo nebuvau atleista, apkalbos baigėsi . Ne visi sulaukdavo laimingos pabaigos. Žaliųjų sąjungos pirmininkė Zita Daugintytė už savo veiklą buvo įvertinta, nepriimama į darbą. Šiuo metu ji neturi stažo ir gyvena iš socialinės pašalpos, o tai šiek tiek daugiau negu šimto eurų išmokos.
Ką išmokau iš šio savo gyvenimo epizodo?
Lietuviui tu esi svarbus, brangus ir jis išties pagalbos ranką. KGB -stai tokių dalykų nesupranta. Nebijokime BŪTI lietuviais.
KGB dirbo profesionaliai ir šiandien Lietuvoje turime tos santvarkos gerbėjų. Sovietinė valdžia atleisdavo iš darbo ne todėl, kad būdavai antisovietinių pažiūrų, bet dėl to, jog blogai dirbdavai, nesugebėdavai net mokomąją priemonę savo kolegoms pravesti. Tarybinė visuomenė nepastebėdavo susidorojimo elementų, ji matydavo tik rezultatą, kad pats esi kaltas, nesusitvarkai su tau pavestu darbu. Malonu konstatuoti, - KGB suformuota manipuliavimo sistemą likdavo neįgali dėl lietuviško solidarumo.
Šiandien lietuvišką solidarumą vadina atgyvenusiu nacionalizmu, neapykantą skleidžiančią ideologija