2018 m. sausio mėn. 1d. internetiniame laikraštyje „Atvira Klaipėda“ perskaičiau Palmiros Martinkienės straipsnį ir jos išsakytas mintis apie tolerantiškumą. Mano galva, iš tikro išsakyti teiginiai nieko bendro neturi su tolerantiškumu. Ji didžiuojasi, kad gynė Rūtą Vanagaitę nuo ją smerkiančių. Save priskirčiau prie smerkiančių Rūtą Vanagaitę, nes ponia knygoje „Musiškiai“ pateikė ne nuomonę, bet melagingas išvadas, t.y kaltinimus genocidu Lietuvos administracinei struktūrai nuo 1941 m. birželio mėn. iki 1944 m. spalio mėn. Kaip galima kaltinti Lietuvos valdžią, jei įžygiavus okupacinei kariuomenei, galiojo tik nacistinės Vokietijos įstatymai?
Kas vyko šiandieninėje Lietuvoje, kai dienos šviesą išvydo knyga „Mūsiškiai“? Kontaktuoja. Žurnalistas Andrius Tapinas dalyvauja „Knygų mugėje“ pristatant R. Vanagaitės knygą. Šios knygos tikslas, kad prisiimtume atsakomybę už okupuotoje Lietuvoje galiojusius nacistinius įstatymus ir tvarką. Tokį absurdą neįmanoma laikyti tiesa. Politikas ir kultūros apžvalgininkas, Vidmantas Valiušaitis apie knygos „Mūsiškiai“ autorę rašė: „Sakyčiau, darbas žmogaus, stokojančio bazinių istorinių žinių apie laikotarpį, apie kurį bandoma pasisakyti ir jį vertinti.“
Lietuvos valdžia nepasmerkė R. Vanagaitės už absurdiškus kaltinimus, o lenkų valdžia net priėmė įstatymą, kad numato baudas ir trijų metų laisvės atėmimą asmenims, tyčia mėginantiems lenkų tautai priskirti nusikaltimus, kuriuos naciai vykdė per beveik šešerius metus trukusią okupaciją.
Kilus tarptautiniam skandalui pasisakė Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis. 2018 m. vasario mėn. 3 d. jis pareiškė, kad Holokaustas buvo įvykdytas „mūsų ir niekieno kito“. Jis pasakė, kad negalima iškraipyti istoriją, pavyzdžiui, aiškinant apie „lenkiškas koncentracijos stovyklas“ nacių okupuotoje Lenkijoje.
R. Vanagaitei, matyt atrodė, kad mažokai papylė patyčių Lietuvai ir tada nutarė atskleisti „tiesą“ apie partizaną A. Ramanauską-Vanagą. Visų paplavų, kuriomis apipylė partizaną, neminėsiu, bet priminsiu šlykščiausia tai, kad žudėsi žalodamas savo lytinius organus. Ar R. Vanagaitei visiškai atrofavosi smegenys, ar bijojo Efraimo Zuroffo, t.y. žinių šaltinio? Nereikia būti dideliu savižudybių specialistu, kad suprastum, jog turint aštrų daiktą, dursi į veną, bet ne į lytinius organus, nes tokiu veiksmu sukelsi tik skausmą, o ne iššauksi mirtį.
Tuomet kilo didžiulis skandalas. P. Martinkienė teisi – ją, R. Vanagaitę, už partizano šmeižtą pasmerkė didžioji dalis Lietuvos gyventojų. Ją pasmerkiau dar kartą ir aš dėl jos melo, o ne dėl nuomonės išsakymo.
Kas vyksta su mūsų nemažos tautos dalimi? Kodėl ji pritaria melui, istorijos iškraipymui? Keistokai atrodo teiginiai tų, nepritariančių, Rūtos Vanagaitės pasmerkimui. Pasirodo, mes ją nulinčiavome už kitokią, daugumai neįtikusią jos nuomonę, bet ne už melą.
Lenkų valdžia, norėdama apsiginti nuo savų vanagaičių, istorijos darkytojų, išleido net įstatymą. Vokiečių ministras antrino lenkams ir taip sugrąžino pasitikėjimą istorija, pagarbą tiesai.
Apie žmones, kurie karo metu ėmėsi žmogžudžio verslo, galima pasakyti, kad tai yra gyventojai, nesilaikę moralinių normų ir principų, iš kurių vienas yra nemeluok.
Manau, kad R. Vanagaitė ir jos draugas E. Zuroffas, iškraipydami tiesą, kviečia piliečius dalyvauti moralinių vertybių naikinime. Neturint atsakomybės ir manant, kad siekiant tikslo galima meluoti, tai didelė tikimybė, kad prasidėjus politiniams kataklizmams, moralines normas manipuliuojantys, kaip skuduru, ims šautuvą ir atiminės gyvybes. ..
Dėkoju lenkų, vokiečių valdžioms už galimybę gyventi oriai.