Piliečiams

Sovietinės Lietuvos mokyklinis istorijos vadovėlis pateikia informaciją  tik  apie 1940 m. liepos mėn. tariamą socialistinę revoliuciją ir apie delegaciją,  išvykusią  į Maskvą paprašyti,   kad Lietuvą priimtų  į Sovietų sąjungos sudėtį.

To laikmečio mokykliniame istorijos vadovėlyje nerašoma, kad prieš tariamą socialistinę revoliuciją,  birželio mėn. 15 d.,  sovietų tankai kirto Lietuvos valstybinę sieną ir ją faktiškai okupavo.

Sovietinės ideologijos esmė –  akcentuoti  tik naudingus istorinius faktus bei užmiršti  arba slėpti nepatogius įvykius.  Todėl jų pateiktą istoriją galime pavadinti  „išpešiotos vištos“ teorija. Sovietai pešiojo ir mėtė lyg plunksnas netinkamus faktus, o tinkamus hiperbolizavo,  kad visuomenė matytų tik tą „tiesą“, kuri buvo naudinga okupacinei valdžiai. 

Sovietinė istorija neigia istorinių įvykių seką, ignoruoja 1940 m. birželio mėn. 15 d. įvykdytą  okupaciją, tačiau  plačiai viešina  sekantį faktą –  1940 m. liepos – rugpjūčio mėn., taip vadinamą,   kolaboravimą. Okupacija yra priežastis, o pasekmė –  kolaboravimas.  Lietuvos Respublikos Seime  tariami Lietuvos patriotai, nutarę  vadovautis sovietine idiologija, atsisakė  istorinių įvykių  nuoseklumo. Jie  neparuošė bei  nepriėmė įstatymo, kuris būtų skirtas okupacijai, kaip svarbiausiam, pirminiam istoriniam  įvykiui įvertinti. Iki šiandien nėra  įstatymo  leidžiančio Staliną  patraukti  į karo nusikaltėlių teismą, kaip vieną iš II pasaulinio karo organizatorių, okupavusį  Lietuvą. Vietoj to  paruošė  Desovitizacijos įstatymą, skirtą sekusiam istoriniam įvykiui po okupacijos.  Lietuvos politikai,  atsisakydami ruošti sprendimą, jog  Stalinas –  tarptautinis karo  nusikaltėlis,   tuo pačiu, kviečia buvusį okupantą sugrįžti. Taip pasielgę politikai deklaruoja tarnystę Putinui. Desovitizacijos įstatymą  reikia pavadinti  “gėlių mėtymu”  okupantui po kojomis. Šiandien yra siunčiama  žinia potencialiam būsimam okupantui,   jei jis  ateis užgrobti Lietuvos: nepaduos jo į teismą kaip karo nusikaltėlį, paliks ramybėje, kovos su kolaborantais, vykdys desovitizaciją,  deklaruos tautiečiams panieką  už bendradarbiavimą su priešu.  

Praeitais metais Klaipėdos miesto taryba atsisakė keisti kolaborantų Salomėjos Nėries ir Liudo Giros gatvių pavadinimus. 

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė Paulė Kuzmickienė, kuri paruošė Desovitizacijos įstatymą, Lietuvos vyriausybės atstovė Daiva Kerekeš, kuri skundė Klaipėdos tarybos sprendimą,   Vilniaus administracinio teismo  teisėjai Jolita Rasiukevičienė, Arūnas Kaminskas ir Vita Valeckaitė bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai  tapo užsakymo stalu, nes jie sutiko ir pritarė,  jog priežastis nėra  svarbiausias įvykis, o  pasekmė jiems tapo  svarbiausiu faktu. Jie atsisakė laikytis nuoseklumo ir eiliškumo vertinant  istorinius įvykius. Gėda, bet anksčiau išvardintieji,  valdžią atsovaujantys,  pritaria, jog galima  taikyti sovietinius metodus – ištraukti iš įvykių sekos  faktą, kuris, atseit, deklaruoja patriotizmą ir tautai,  kaip prisidirbusiems „kačiukams“,  kaišioti po nosimi reikalavimą neigiamai įvertinti kolaborantus.

Lietuvos gyventojai, reikalaujantys laikytis vakarietiškos demokratijos, kad visi istoriniai įvykiai būtų  įvertinami  pagal  chronologišką seką,  atsisakę paklusti sovietinės istorijos reikalavimams, yra vadinami kremliniais ir vatnikais. Lietuvos gyventojai, pritariantys sovietinės istorijos metodologijai, yra vadinami patriotais.

Būtina teisiškai įvertinti  1940 m. birželio mėn. 15 d. okupaciją. Kol nėra teisiškai įvertintas Sovietų sąjungos, kaip karo organizatorės, nusikaltimo mastas, kai jos suokalbininkė Vokietija sulaukė pasmerkimo, kol vyksta paruošiamieji darbai, turėtų būti stabdomas Desovitizacijos įstatymo vykdymas.

Klaipėdos miesto savivaldybė galėtų žymiai daugiau prisidėti  prie viešinimo  vieno juodžiausio tautos įvykio – okupacijos.  Jei nebūtų  į Lietuvos  teritoriją įžengę  nekviesti svetimos valstybės kareiviai,  tai nebūtų ir kolaboravimo – po to sekusios pasekmės.   

Įteiksime  Lietuvos Respublikos Vyriausybei  reikalavimą, kad Vilniaus  kultūros ir sporto rūmuose įkurtų garbingą sąjūdžio istorijos atminties įamžinimo muziejų.

Lietuvos vyriausybė, atseit, smerkia totalitarizmą, pratęsia sankcijas  Baltarusijai, Rusijai.  Ar tai nėra apsimestinis veiksmas, nes Vyriausybė  per Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) pirmininkę Fainą Kuklainsky bendradarbiauja  su Rusijos piliečiu, kuris remia Putino  įgyvendinamą  totalitaristinę valdymo sistemą Rusijoje?   Vienas iš jų, –  Europos žydų kongreso pirmininkas Viatcheslav Moshe Kantor. Šis įtakingas žydas pagal Europos sąjungos teismo sprendimą  prisideda  prie Rusijos pelnų ir yra artimas Putino draugas.  JAV administracija šį verslininką yra įtraukusi į Kremliaus sąrašą. Visi Rusijos piliečiai, kurie pasmerkė karą Ukrainoje, tapo inoagentais ( užsienio agentais) ir išvyko iš Rusijos, prarado uždirbtus pinigus arba atsidūrė kalėjime. V.M. Kantor puikiausiai jaučiasi Rusijoje ir toliau krauna savo kapitalą. Jis ir F. Kukliansky važinėjasi po  Europa,   organizuoja arba dalyvauja konferencijose, kurios skirtos  antisemitizmui. Jis, save paskelbęs tolerancijos ir susitaikymo šalininku, pateikia veiksmų  planą, kaip kovoti su sugrįžusiu antisemitizmu.  Deja, Rusijoje V. M. Kantor nepropaguoja nacionalinės atsakomybės modelio dėl patyčių žmogaus gyvybei. Ar jis nemato, kad ekstremizmas tapo Rusijoje valstybine politika? Ar jis nežino, kad  Rusijos prezidentas siunčia žudyti ukrainiečius, vien todėl, kad jie  gina savo Tėvynę Ukrainą? V. M. Kantor, nepasmerkęs   Rusijos, Putino  už antiukrainietišką politiką  ir neparuošęs  veiksmų plano, kaip stabdyti  Rusijoje neapykantą ukrainiečiams, yra grėsmė Lietuvos saugumui.  Antisemitizmas ir antiukraizmas turi tas pačias šaknis – tautinę neapykantą.   F. Kukliansky dalyvavimas apsimestinio žmogaus gyvybės gynėjo  V. M. Kantor veikloje yra pavojus nacionaliniam saugumui. V. M . Kantor Lietuvoje turėtų būti paskelbtas persona non grata.  

Reikalaujame Lietuvos vyriausybės pirmininkės Ingos Ruginienės atsisakyti nuo žydų memorialo idėjos, nes aiškiai matome, kad V. M. Kantor antisemitinis judėjimas tėra širma savo draugo, Rusijos prezidento, tikslams įgyvendinti.

2026-02-12 „Verslo žinios“ rašo, kad   Vyriausybė grįžta prie idėjos Vilniaus koncertų ir sporto rūmus paversti žydų memorialu.   
                         Manome, kad Vyriausybė privalo aiškiai pasakyti,  ar garbinga  bendradarbiauti  su žydų organizacijomis, kurioms vadovauja „Europos žydų kongreso“ pirmininkas  Viatcheslav Moshe Kantor, atvirai deklaravęs paramą ir draugystę Rusijos prezidentui.  

V. M. Kantor, turintis Rusijos, Izraelio ir Didžiosios Britanijos pilietybes, į Europos Sąjungos  sankcijų sąrašą pateko 2022 m., nes  yra atsakingas už materialinę ir finansinę paramą veiksmams, kurie kenkia Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba kelia jiems grėsmę , ir kad V.M.  Kantor yra Rusijos oligarchas, pagrindinis akcininkas    „Akron Group“, vienos didžiausių Rusijos trąšų gamintojos, kuri vykdo ir karinės pramonės užsakymus.

V. M. Kantor advokatai kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo teismą, kad panaikintų sankcijas. V. M. Kantor advokatai teigė, kad nėra įrodymų apie ginamojo glaudžius ryšius su Kremliumi ar naudą, kurią jis gauna iš karo Ukrainoje.

2025 m. sausio 15 d.  Europos Sąjungos Teisingumo teismas sankcijų nepanaikino, nors  buvo pateiktas  jį palaikantis laiškas, kurį pasirašė 42 įvairių žydų bendruomenių atstovai.  Teismas nusprendė, jog iš pateiktų  dokumentų apie „Akron Group“ struktūrą matosi, kad   tikrasis savininkas buvo V. Kantor ir jo trys nepilnamečiai vaikai, o draugystę su Rusijos prezidentu rodo  viešai prieinami dokumentai, įskaitant naujienų straipsnius.

 2025 m. gegužės  12 d. V. Kantor advokatai teikė apeliacinį skundą.

Amerikiečių verslo žurnalo  „Forbes“ duomenimis  2026-03-11   V. Kantor pagal turtingumą užėmė pasaulyje   Nr. 251, jo turtas įvertinamas  realiuoju laiku 12 mlrd. USD. 

Ukrainiečių kariuomenė 2026 m. vasario  mėn. dronais atakavo Smolensko srityje esančią Dorogobužo chemijos gamyklą. Ši gamykla priklauso trąšų gamintojui „Acron Group“, kurio pagrindinis akcininkas V.M. Kantor. Minėtoji įmonė, be kita ko, gamina amoniaką, amonio nitratą ir azoto rūgštį – šios medžiagos taip pat gali būti naudojamos kariniams tikslams.

Tiek Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimas 2025 m. sausio 15 d. –  V. M. Kantor nepanaikinti sankcijų, tiek Ukrainos kariuomenės naikinami  dvigubos paskirties „Acron Group“ objektai Rusijos teritorijoje suponuoja mintį, – V. M. Kantor yra pavojingas  Lietuvos saugumui.    Organizacijos, kurios bendradarbiauja su V. Kantor, t.y. “Europos žydų kongerso” narės taip pat yra pavojus Lietuvos saugumui.

Pažymėtina, kad Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė yra šio Kongreso narė, o bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky 2020 m. tapo „Europos žydų kongreso“ Vykdomojo komiteto narė.

Lietuvos URM 2017-11-01,    reaguodama į Europos žydų kongreso pareiškimą   dėl tariamo rašytojos Vanagaitės persekiojimo, pabrėžė, kad iškraipant tiesą – supriešinti žydų genocido ir Lietuvos  antisovietinės rezistencijos rėmėjai. Deja, F. Kukliansky veiksmai ir šiuo metu tapatūs.

Europarlamentas  2022 m. Rusiją pripažino teroroizmą remiančia valstybe. Rusijos Federacijos išpuoliai ir žiaurumai nukreipti prieš Ukrainos civilius gyventojus, civilinės infrastruktūros sunaikinimas ir kiti sunkūs žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai prilygsta teroro aktams prieš Ukrainos gyventojus.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas patvirtino, kad Europos žydų kongreso pirmininkas V. M. Kantor ženkliai prisideda prie  Rusijos vyriausybės, terorizmą remiančios valstybės,  pajamų.  Skandalas, kad V. M. Kantor tikisi, jog padedant žydų organizacijoms bus  panaikintos jam sankcijos. Tikisi, kad Europos  Sąjungos Teisingumo teismas nesupranta kokie „aitvarai“ neša V. M. Kantor milijardus dolerių  ir, kad nėra  jo kaltės  dėl  Ukrainos civilių gyventojų  ir infrastruktūros naikinimo.

Kol „Europos žydų kongresui“ vadovauja V.M. Kantor, o Lietuvos žydų bendruomenė yra šios organizacijos narė, tol Lietuvos vyriausybė neturi palaikyti  jokių ryšių su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene bei žydų organizacijomis, nepasmerkusiomis V. M. Kantor,   negali būti ir kalbų apie  žydų memorialo steigimą.   

Kretingos 13-2, Klaipėda, tel. +37064024954, e.p.virginija.jurgileviciene@gmail.com

LR Vietos savivaldos įstatymo 39 straipsnis nurodo, kad  seniūnaičio  pareiga yra kalendoriniams metams pasibaigus per 2 mėnesius seniūnaitijos gyventojams pateikti  praėjusių kalendorinių metų veiklos ataskaitą ir veiklos kryptis kitiems kalendoriniams metams.

Įstatyme nėra nurodyta kokia forma pateikiama ataskaita   seniūnaitijos gyventojams. Pagal įstatymą galima:   gyvai, susirinkimo metu, arba popierine forma, kuri  patalpinama savivaldybės internetiniame puslapyje, rubrikoje „Seniūnaičiai“.  

Jei organizuosi susitikimą su gyventojais ir jiems gyvai pasakosi apie atliktus darbus bei  numatomus  veiklos lūkesčius einamiesiems  metams, tai pagal Klaipėdos savivaldybę nebus ataskaita.

Universiteto seniūnaitijoje prioritetinis ir svarbiausias darbas buvo ir tebėra  V. Berbomo g. 2, Kretingos g.11, Kretingos g. 13, Kretingos g.15, Kretingos g. 17, Kretingos g. 19, Kretingos g. 21  kiemų renovacija. Šio rajono gyventojus , prieš pradedant kiemų tvarkymą, pakviečiau į susitikimą su vicemeru Algirdu Kamarausku ir Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Inga Kubiliene. Susitikimas  vyko Klaipėdos universiteto patalpose.

Gyventojų pageidavimu organizavau susitikimą su „Žemynos“ gimnazijos vadovybe, tėvų komitetu, savivaldybės atstovais dėl moksleivių motorinių transporto priemonių  parkavimo gyvenamųjų namų kiemuose. Klaipėdos miesto savivaldybės atstovai pažadėjo, kad pastatys ženklą, jog  motorinių transporto priemonių statymas kiemuose yra  draudžiamos.

Kiemų renovacija tapo iššūkiu gyventojams. Jie pageidavo pašalinti, kaip jiems atrodė, perteklines  kilimų valymo karstykles, iškloti trinkelėmis gyventojų pramintą takelį į „Parko“ autobusų stotelę tarp Kretingos g. 13 ir Kretingos g.  17, pastatyti dviračių stovus bei atlikti kitus smulkius pakeitimus, kurie nebuvo numatyti kiemų renovacijos plane.

Universiteto seniūnaitijos antrasis  pagal svarbą darbas buvo Liudo Giros gatvės pavadinimo pakeitimas. Šios gatvės didžioji dauguma gyventojų susirinkime  dar 2024 m. nusprendė,  jog jie  nesutinka, kad L. Giros gatvė būtų pervadinta Ernsto Vicherto vardu.

Mes, XXI a. klaipėdiečiai,  turime skirtingas  nuomones dėl E. Vicherto veiklos.  Vieni  mano, kad E. Vichertas yra ta asmenybė, kurią būtų garbė turėti savo vardynuose, kuris įnešė į vokiečių pasaulį lietuvių vardą. Tai esanti  mūsų miesto istorinė atmintis, nes Klaipėda- daugiakultūris miestas. Kiti, teigia, kad Klaipėdos miesto istorinėje atmintyje liko rašytojas,   kuris  lietuvį vokiečių  pasauliui pavaizdavo   kaip amoralų žmogų. Nutautinimo politikos esmė, kad mes, lietuviai, tokie ir buvome, tai ko pykstame už „tiesą“ . Manome, kad  neišsižadėjusių savo kalbos  lietuvių,  pavaizdavimas vokiškoje literatūroje kaip žmogžudžius  turi asimiliacijos tikslą. Todėl tariamos  tiesos  skelbėjo E. Vicherto įamžinimas yra nepriimtinas.

Klaipėdos miesto taryba atsisakė L. Giros gatvę pervadinti į E. Vicherto, nes  „Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupėje“, kuri ruošė rekomendacijas, jos buvo nenuoseklios.  Pervadinant Salomėjos Nėries gatvę Darbo grupė siūlė gyventojų apklausą, o dėl L. Giros – ne.  Vyriausybės atstovė  Klaipėdos ir Tauragės apskrityse Daiva Kerekeš administraciniam teismui apskundė   Klaipėdos miesto tarybos sprendimą nepakeisti L. Giros gatvės pavadinimo į rašytojo ir teisėjo Ernsto Vicherto vardą.

Liudo Giros gatvės gyventojai, sužinoję, jog Klaipėdos miesto savivaldybė yra paduota į teismą, delegavo mane, seniūnaitę, trečiuoju asmeniu.  2025m. balandžio 2d. su prašymu kreipiausi į Panevėžio teismo rūmus, kad mane įtrauktų trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes L. Giros gatvės pavadinimo pakeitimas gyventojams gali turėti įtakos jų  teisėms ar pareigoms. Teismas atmetė prašymą motyvuodamas,  kad administracinė byla nėra susijusi su Seniūnaitija ir pastaroji neturi jokių teisių ir pareigų. Panevėžio rūmams parašiau pakartotinį prašymą teigdama,  kad  Seniūnaitija nėra tik tuščias   žemės plotas, kuris sudarytas iš gyvenamųjų vietovių. Tų gyventojų interesus aš atstovauju. Deja, trečiuoju asmeniu nebuvau į bylą įtraukta ir teismas atsisakė išgirsti L. Giros gatvės gyventojų lūkesčius.

Klaipėdos universitetas kviečia seniūnaitijos gyventojus  į reguliarius Vydūno skaitymus „Vydūnas – tautai ir valstybei“.  Šių renginių režisierius, moderatorius ir renginio organizatorius yra Juozas  Ivanauskas, kuris man siunčia kvietimus ir  temas, kad pakviesčiau seniūnaitijos gyventojus.

Esu Klaipėdos seniūnaičių sueigos sekretorė. Teikiau pasiūlymus  LR Vidaus reikalų ministerijai  dėl LR Vietos savivaldos įstatymo 38 straipsnio  pakeitimo ir Klaipėdos miesto savivaldybei dėl didesnės seniūnaičių išmokos.

Aš, kaip seniūnaitė, reguliariai pasisakau iš Klaipėdiečių tribūnos dėl lietuviško materialaus ir nematerialaus istorinio palikimo. Kviečiu klaipėdiečius pasinaudoti galimybe tiesiogiai įtakoti Klaipėdos miesto tarybą, išsakyti lūkesčius, padėkoti administracijai ir politikams.

Veiklos kryptys 2026 metais:

• Tarpininkauti, kad tarp Klaipėdos savivaldybės ir gyventojų vyktų konstruktyvus dialogas dėl renovuojamų kiemų galutinio sutvarkymo.  

• Rūpintis, kad būtų apšviesti Kretingos g. 1, Kretingos g. 3, Kretingos g. 5  ir Berbomo  g. 1, Berbomo g. 3 kiemai.

• Ginti L. Giros gatvės gyventojų interesus dėl nematerialaus tautinio paveldo išsaugojimo.
• Kviesti seniūnaitijos gyventojus į kaimynų šventę ir Vydūno skaitymus.

Minime Lietuvos -Lenkijos sukilimą, vykusį  1830m.- 1831m., sekantis Lietuvos-Lenkijos sukilimas  datuojamas 1863m-1864m.,  toliau seka Klaipėdos -1923 m. ir Birželio –  1941 m.

Žiniasklaida  patvirtino, kad atvyks į Lietuvą  Ukrainos prezidentas Zelenskis ir Lenkijos prezidentas Navrockis. Abiejų šalių prezidentai drauge su Lietuvos vadovu Gitanu Nausėda dalyvaus 1863–1864 metų sukilimo metinių minėjime.

Niekas neskelbia, kad aukščiausieji Lenkijos ir Ukrainos  vadovai atvyks paminėti Lietuvos -Lenkijos dieną. Nesuprastų, kas čia per Lietuvos-Lenkijos diena. Deja, tokį nesuprantamą minėjimą turime mūsų kalendoriuje, tai Klaipėdos krašto diena. Kas tai per diena?  Pasirodo, tai Klaipėdos sukilimo diena.

Prezidentų  sprendimas drauge paminėti  1863m-1864m.,   sukilimą, premjerės dalyvavimas minint Klaipėdos sukilimo metines aiškiai teigia, kad istorija tapo labai svarbii priemonė kovoje su imperine ideologija.

Imperinei pasaulėžiūrai kova už laisvę, už nepriklausomybę, už  tautos susijungimą yra nepriimtina kova. Niekindami ir tyčiodamasi iš išsivadavimo kovos, jie stengiasi  ją neigti. Todėl imperinės jėgos, o jų Lietuvoje turime pakankamai, Klaipėdos sukilimą pervadino į Klaipėdos krašto dieną. Taip pat Klaipėdos sukilimą  jau ne vienerius metus siekia pervadinti   į karinę akciją.

Todėl būtina kalendoriuose, kurie  skirti  minimoms dienoms, parašyti kaip  Klaipėdos sukilimo diena, o  ne Klaipėdos krašto diena.

Perskaičiusi  Martyno Vainoriaus straipsnį apie Žemaitaitį, pasitelkusi redaktoriaus   žodžius manau, jog M. Vainorius  purvais ir melagienomis apdrabstė žemaitaitininkus, socdemus ir valstiečius.

Pagal M. Vainorių yra keičiamas visuomeninio transliuotojo įstatymas, pagal socdemus, valstiečius, žemaitaitininkus yra tik grąžinamos senojo visuomeninio transliuotojo įstatymo nuostatos. Todėl jokio buldozerio nėra, o yra tik amoralus ir negarbingas spaudimas palikti konservatorių priimtas įstatymo pataisas, kurios yra antidemokratinės. 

Pagal redaktorių nėra purvo drabstymas  pavadinti Remigijų Žemaitaitį antisemitu, nes Konstitucinis teismas užkabino jam tokią etiketę.  Deja, tai yra drabstymas purvais, nes holokausto istorija yra parašyta sovietinių okupantų, kurie švarino savo niekingus darbus  ir tyčiojosi iš lietuvių ir Lietuvos. Prasidėjus II pasauliniam karui Lietuva, kurios prezidentu buvo  Antanas Smetona, padidėjo apie  90 tūkstančių žydų tautybės žmonių, Jie pasitraukė į Lietuvą, kad ji padėtų išvykti iš Europos, kurioje karas naikino miestus ir žmones. Lietuva pabėgeliams jokių  trukdžių nekėlė.  Jie  nesunkiai gaudavo vizas ir palikdavo laikiną prieglobsčio šalį – Lietuvą. Sovietiniai okupantai 1940-06-15 d.  užgrobę Lietuvą uždėjo gaubtą ir nebeleido gyventojams ir pabėgeliams laisvai išvykti  iš okupuotos Lietuvos. Taip juos pasmerkdami mirčiai. Dėl jų mirčių kalti ne lietuviai ir ne Lietuva,  bet tik Sovietų sąjunga. Kada bus teisiama Rusija, kaip Sovietų sąjungos istorijos perėmėja už nusikaltimus padarytus prieš Lietuvos gyventojus ir karo pabėgelius.  Šią temą ir kitas istorines tiesas kelti, viešinti trukdė LRT žurnalistės Indrė Makaraitytė, Rita Miliūtė, nes jos pirmiausia yra nepatogios Rusijai. Atvirkščiai, vien tik šmeižtai Birželio sukilimo dalyviams, kurie stojo į kovą su sovietiniu maru, o ne su žydais.  Sovietų sąjunga, prijungusi Lietuvos teritoriją, izoliavo nuo pasaulio Lietuvos piliečius ir pabėgelius, tai akivaizdus lietuvių ir žydų tautos naikinimas.

 Todėl kol klesti okupantų parašyta  holokausto istorija, netinka kabinti jokiems teismams stigmą – antisemitas.

Rita Miliūtė, Indrė Makaraitytė  gina Rusiją, nes holokausto istorijos faktų peržiūrėjimas yra nenaudingas tik Rusijai, kuri turi būti patraukta  kaip vykdžiusi holokaustą. Manau, kad I. Makaraitytės, R. Miliūtės  ir dar trijų žurnalistų  įkurtą Žurnalistų profesionalų asociaciją  reikėtų  pavadinti  Rusijos gelbėjimo skėčio asociacija. 

35 metai nepriklausomai Lietuvai, bet dėka tokių ir dar keletos žurnalistų  viešai yra deklaruojama sovietinė melaginga holokausto istorija.  

R. Miliūtė, I. Makaraitytė ir „Atviros Klaipėdos“ redaktorių sieja bendros pažiūros, kad visi lietuviai visais laikais buvo antisemitai. Todėl neatsitiktinai be jokios analizės ar paaiškinimo  istorikas Vasilijaus Safronovas paviešino kriminalinės policijos Tilžės komisariato sudarytą pažymą apie  žydų kilmės verslininką Javšicą( Jawschitz)  dokumentų rinkinyje  „1923-ieji: Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai”. M. Vainorius,  pasinaudojęs melagingą pažymą  apie lietuvių sukilėlių  elgesį su  žydų tautybės verslininku, taip pat suranda faktą,kurį  tariamai susieja su Tilžės kriminalinės policijos komisariato pažyma.    Štai kaip atsiranda feikinės žinios. Istorikas V. Safronovas, kuris  paviešino melagingą pažymą turi eterį  Lietuvos radio laidoje. Juos jungia siekis šmeižti lietuvius.  Tam jiems ir reikalinga LRT.  Dėl to purvais ir yra drabstomi socialdemokratai, valstiečiai ir žemaitaitininkai, kad sukėlė tariamą pavojų laisvam žodžiui.

Žurnalistų profesionalų asociacijos nariai laisvą žodį supranta kaip galimybę   šmeižti Lietuvą ir lietuvius.

Dar vienas M. Vainoriaus teiginys, jog  „tokios iniciatyvos dėl nacionalinio transliuotojo yra tik pirmas žingsnis autoritarizmo link“  priskiriamas melagienai. Valdančiuosius socialdemokratus kaltinti pasukusius autotarizmo link negalima, nes jie  valdžią įgijo rinkimų keliu. Autoritarizmo link pasuko nacionalinis transliuotojas, nes  dirba tiems, kurie prarado valdžią – konservatoriams  Antra, nacionalinis transliuotojas varžo piliečių politinę veiklą. Klaipėdietis Virginijus Partaukas kaip pilietis jaučia pareigą per  valstytbinę radiją pateikti savo nuomonę. Kas nurodė  nacionaliniame radijuje dirbantiems  žurnalistams neatsiliepti į V. Partauko skambučius?  Kam ir kodėl  yra varžomas piliečio politinis veikimas? Valstybinis radijas leidžia  išsakyti nuomonę  tik atrinktiems piliečiams.  Toks valstybinio transliuotojo elgesys ir yra slenkantis į Lietuvą  autoritarinis konservatorių  valdymas.  Kitas faktas, kuris rodo, kad autoritarizmo keliu yra pasukęs nacionalinis transliuotojas taip pat susijęs su V. Partauku. Jo politinės veiklos kredo yra ginti kariaujančią Ukrainą ir parodyti, jog putinizmas yra atgimęs nacizmas. Už tai, kad ženklais išsakė, o ne žodžiu, Klaipėdos policijos komisariatas  nubaudė pinigine bauda.  Atseit,  ženklai  yra draudžiami.  Nacionalinis transliuotojas, kai V. Partaukas kreipėsi  pagalbos, atsisakė  viešinti jo  politines  nuostatas. V. Partaukas ir jo politinės pažiūros yra non grato  nacionaliniam transliuotojui. Tada jis kreipėsi į privatų transliuotoją, kuris suteikė eterį   V. Partauko politinėms pažiūroms.   Dėka privataus transliuotojo teisingumas buvo atstatytas.

Žurnalistų profesionalų asociacija ir kultūrininkai  dėl LRT gynybos, dėl tariamo laisvo žodžio kreipėsi į jaunimą. Tai irgi akivaizdus amoralus elgesys, nes jaunimas neturi tokios politinės gyvenimiškos  patirties kaip, pavyzdžiui  V. Partaukas. Išeiti ir ginti reikia pažinti ką gini. Nacionalinis transliuotojas sąmoningai leidžia tik atrinktai, pagal juos, tinkamai nuomonei.   Todėl galima teigti, kad jaunimas išėjo ginti  lozungą. Tai gėdinga ir negarbinga  nacionalinio transliuotojo gynyba.

Tai ką daro Žurnalistų profesionalų asociacija, LTR gynėjai, kultūrininkai ir konservatoriai galima pavadinti puču. Po  Ignitis pardavimo, atsisakymo minėti Birželio sukilimą ir maudymą Lietuvos piliečius patyčiose žmonės rinkimuose  pasirinko kitas politines jėgas. Konservatoriai rinkimuose negavo daugumos. Dėja, jie nenori susitaikyti su pralaimėjimu, jų  organizuojami mitingai  turi  pučo elementų.

LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkui  Dariui Jakavičiui darius.jakavicius@lrs.lt

Lietuvos istorijos instituto direktoriui  Aurimui  Švedui aurimas.svedas@istorija.lt 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui arunas.bubnys@genocid.lt

Atėjo sovietinės istorijos, sovietinio melo pabaiga, kurią paskelbė  karas Ukrainoje ir JAV prezidentas Trampas.

Lietuvoje nedrįstama išmesti į istorijos šiukšlyną  sovietinės rašliavos,  kurios tikslas buvo išsityčioti iš lietuvių ir  Lietuvos Respublikos, padarant jai kuo didesnę moralinę žalą.

Sovietiniai istorikai pateikė tokius  nužudytųjų per holokaustą skaičius:

1.  Iki  II pasaulinio karo nepriklausomoje Lietuvoje gyveno apie 160 tūkst. žydų tautybės žmonių. Liko gyvų apie  9 tūkstančiai, t.y apie 6% žydų.
2. Lietuvoje, prieš okupuojant ją  Sovietų sąjungos kariuomenei,   gyveno jau  apie 250 tūkst. žydų tautybės žmonių.   Lietuvoje per beveik metus  apsigyveno apie  90 tūkst. žydų dėl prijungto   Vilniaus krašto  bei dėl prasidėjusio II pasaulinio karo, pasitraukusių    iš Lenkijos ir  Vokietijos.  Lietuvoje iš viso  buvo nužudyta apie 210 000.  Pagal  šiuos  skaičius liko gyvi 16%  žydų tautybės žmonių.

TS-LKD partijos narys   Emanuelis Zingeris  2026-01-06 d.  eilinį kartą  straipsnyje  . „ Putins Bedrohung und ein Bundeswehr-„Wunder“: Litauens einziger jüdischer Abgeordneter hofft – und mahnt“, kurį paviešino savo facebooke pateikė skaičius, kad  išžudyta apie 94%   Lietuvos žydų.  Išliko gyvi tik 6%. Kodėl  E. Zingeris nemini kitus skaičius, pvz.,   iki sovietų okupacijos gyvenusių  250 000 žydų skaičių ir išsigelbėjusių apie 40 000 žydų tautybės žmonių?

Ar tų, 40 tūkstančių išvykusių iš Lietuvos Respublikos iki Sovietų invazijos, gyvybės yra bevertės? Ar  Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės šalies, veikla buvo  gėdinga? Kodėl nėra viešai teigiama, jog liko gyvi   apie 16%  Lietuvoje buvusių žydų tautybės žmonių?

Apie išsigelbėjusių Lietuvos  žydų skaičių.

Dar kartą atkreipkime dėmesį į pateiktą Lietuvos Respublikoje gyvenusių  160 tūkst. žydų skaičių.  Įdomu, ar tai gyventojų surašymo duomenys iki II pasaulinio karo pradžios (1939-09-01)  , ar iki Sovietų sąjungos invazijos (1940-06-15)?

Pvz., Šiaulių odos fabriko savininkas Jokūbas  Frenkelis, prasidėjus II pasauliniui karui,  užstatė Lietuvos bankui fabriką ir su šeima išvyko į JAV. Kiek Lietuvoje gyvenusių žydų nuo II pasaulinio karo pradžios iki Sovietų okupacijos (1940 m. birželio mėn.)  išvyko iš Lietuvos?  Ar yra duomenų? Galimai, sovietinė istorija   iki Sovietų ir nacių karo pradžios išvykusius žydus iš Lietuvos   priskyrė   nužudytiems.  Manome, kad žydų tautybės žmonės išvykę iš  Lietuvos prasidėjus II pasauliniam karui iki Sovietų sąjungos okupacijos nėra įtraukti  į išgelbėtų žydų skaičių, nes būtų reikėję  žydų gelbėtoju  pavadinti Lietuvos Respubliką. Ji neorganizavo jokių trukdžių kaip Sovietų sąjunga. Pagal sovietų pasaulėžiūra Lietuvos Respublika buvo fašistinė valstybė, o fašistai nekenčia žydų.  Todėl vienus skaičius paliko, kitus pamiršo ir pateikė sovietinei istorijai naudingą  nužudytų bei išsigelbėjusių žydų skaičių. 

Pagal  sovietinę ideologiją  Lietuvos Respublikai negalima buvo suteikti žydų gelbėtojos statusą.  Atseit, Lietuvoje egzistavo  fašistinė  Smetonos santvarka. Todėl   Lietuvos Respublika, kaip žydų gelbėtoja,  nuo II pasaulinio karo iki Sovietų okupacijos  nebuvo įtraukta į holokausto gelbėtojų sąrašą.

Mums tai primena išgelbėti žydai. 2022 m. gruodžio mėn. prie Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžio  nuotoliniu būdu prisijungė žydų tautybės atstovas, pavarde Baronas ir padėkojo Lietuvos Respublikai. Ji  tapo  jo tėvų gelbėtoja, nes į Lietuvą  pasitraukusiems iš  sovietų okupuotos Baltarusijos buvo išduotos vizos ir jo tėvai išvyko jau iš karo apimtos Europos.  Kiek dar yra išsaugojusių vizas, kaip ponas Baronas, ir norėtų atvykti padėkoti Lietuvos Respublikai?

Apie Sovietų sąjungos dalyvavimą žydų naikinime

Sovietų sąjunga 1940 m.birželio 15d., kai įvedė kariuomenę, kai   išvijo iš Lietuvos ambasadas  pasmerkė mirčiai ne vieną dešimtį   tūkstančių žydų, o gal šimtus  tūkstančių,  nes nutraukė vizų išdavimą. Istorija apie tai tyli. Kiek būtų išsaugota gyvybių, jei  Lietuvoje ambasados būtų neuždarytos ir būtų leista gyvuoti Lietuvos Respublikai?    Tiesa, žinome apie Japonijos vyriausybės diplomatą  Čiunė Sugiharą, kuris 1939-1940 m. buvo atsiųstas  dirbti į Lietuvą. Jis Kaune įkūrė konsulatą, išdavinėjo tranzitines vizas į Japoniją. Sovietams  okupavus Lietuvą  ir iš jų valdžios gavęs įsakymą nutraukti vizų išdavimą,  dar apie du  mėnesius  jas išdavinėjo. Taip išgelbėjo gyvybes tūkstančiams žydų.

Valstybinės sienos uždarymas, vizų išdavimo nutraukimas  yra  Sovietų sąjungos akivaizdus   nusikaltimas prieš Lietuvos gyventojus,  žydų tautybės žmones, kurie norėjo išvykti iš karo apimtos Europos bei  sovietinio lagerio.  Neįvardiję Sovietų sąjungos nusikalstamo veikimo, okupavus Lietuvą,  pritariame  holokausto istorijosss  klastojimui. Rusija, kuri yra Sovietų sąjungos istorijos perėmėja, labiausiai nenori, kad holokausto istorija būtų objektyvi. 

Deja, apginti Lietuvos Respubliką, pakeisti holokausto  istoriją buvo draudžiama sovietiniais laikais. Nepriklausomos Lietuvos laikais, ideologizuotos holokausto istorijos puoselėtojai, toliau neleidžia nusimesti sovietinės istorijos naratyvo. Jiems yra nepriimtinas reikalavimas patraukti atsakomyben Sovietų Sąjungą kaip prisidėjusią prie holokausto.  

Prašome siūlyti įtraukti Lietuvos Respubliką į žydų gelbėtojų sąrašą.

Tautos ir teisingumo sąjunga (tautininkai, centristai)  Klaipėdos skyrius

Skyriaus pirmininkė   V. Jurgilevičienė

Terminas “Tiesa” tapo komercine sąvoka. Galingos ir turtingos valstybės nusiperka “Tiesą”. Po II pasaulinio karo stebėjome kaip Sovietų sąjunga perrašinėjo istoriją pagal savo, okupanto, tiesą.

Geriausias pavyzdys yra Ribentropo -Molotovo paktas. Sovietų sąjunga aiškino, kad tokio susitarimo tarp nacių ir sovietų  negalėjo būti, tai esąs melas. Sovietai galingi ir  buvo įsitikinę, kad turi teisę melą pavadinti tiesa. Lietuvoje buvo meluojama iki Sąjūdžio įsikūrimo, iki  akcijos  “Baltijos  kelias”. Lietuva, Latvija, Estija tik 1989 m. rugpjūčio 23 d. visiškai atvirai išdrįso  pasakyti, kad  susitarimas tarp dviejų imperinių valstybių  buvo ir tai nėra melas.   

Ar sovietai melavo tik slėpdami Ribentropo Molotovo paktą, susitarimą su naciais? Jie melavo visur ir visada, kūrė savo ydingas versijas ir jas vadindavo tiesomis.

Šitam sovietiniam melui pagaliau ateina pabaiga.  Karas Ukrainoje yra ne tik fizinis, žmones naikinantis, bet ir ideologinis. Ukrainiečiai visam pasauliui pasakoja, kaip sovietai užgrobę daugybę tautų,  klastojo  jų istoriją, bruko savo kultūrą.

Stepan Bandera yra  ukrainiečių didvyris, kurį sovietų istorija siekė paversti naciu.  Sovietams buvo  svarbu S.  Banderą  vadinti naciu, nes šio melo tikslas –  sutrypti tautinę savigarbą, naikinti patriotiškumą.  Pagal sovietinę ideologiją užgrobtą tautą reikia žeminti bei  iš jos tyčiotis. Sovietų sąjungai, pritaikiusiai minkštąsias priemones ( įvardijusiai okupuotos tautos didvyrius naciais, žydšaudžiais), buvo lengviau valdyti pavergtas tautas.

Pasipriešinimas yra neišvengiamas. Melas yra melas ir negali būti vadinamas tiesa. Lietuvoje dauguma žmonių suvokia, kad  sovietinį melą iki šių dienų reikalaujama laikyti tiesa ir tam priešinasi. Todėl “pagaliukų istorija” įgavo didžiulį rezonansą. Sovietai  suprato, kad okupuotos tautos kovos, įrodinės, jog meluojama apie jas, kaip antisemitines. Todėl  antisemitinis judėjimas  buvo kontroliuojamas sovietų spec. tarnybų, kurių tikslas, sovietinę istoriją laikyti teisinga. Deja, dar ir šiandien stebime  schemą,  pagal kurią esame priversti paklusti sovietiniam melui.

Vienas labai plačiai naudojamas Rusijos spec. taynybų įrankis yra traptautinės žydų bendrijos.  Europos žydų  bendrija yra milijoninė, tačiau Europos žydų kongreso  ilgametis pirmininkas yra Rusijos žydas Viačeslav Kantor. Apie jį 2022 m.   rašė, jog jis yra ne tik oligarchas, bet ir artimas Putino draugas. Apie spec. tarnybų darbuotojo  Vladimiro Putino draugystę su V. Kantor  paskelbė anglai ir uždėjo jam sankcijas. V. Kantor atsistatydino  iš Europos žydų kongreso vadovo pareigų, bet jau 2025  metais sugrįžo. Todėl galime konstatuoti, jog Kremlius, Putinas toliau kontroliuoja labai įtakingą žydų  organizaciją.  

V. Kantor sugrąžinimas į Europos žydų kongreso prezidento postą yra informacija pasauliui, jog sovietinis melas, kuris tapo rusišku, toliau bus platinamas.  Tai yra galinga politinė jėga, kuriai Lietuvoje pakluso Konservatorių, Liberalų ir Skvernelio partijos. Kadangi šios partijos reikalauja laikytis dar sovietų sukurtos  melagingos holokausto  istorijos, tai jos yra prorusiškos.  

Šiandien jie organizuoja totalų puolimą prieš Žemaitaičio partiją. Jiems, atseit,  gėda, kad valdžioje yra tariamas antisemitas. Kas gali paneigti, kad pulti Žemaitaitį  užsakė  V. Putinas per artimą draugą V. Kantor, kuriam  priklauso nevyriausybinė žydų organizacija, vadovaujama  Fainos Kukliansky? 

Sovietai parašė istoriją, kad holokausto didžiausias kaltininkas yra nacizmas, o kitaip  perfrazavus, nacionalistai.

Šiandien Ukrainoje vyksta  karas ir aiškiai matome, kad kaltininkai tikrai ne tautininkai, bet imperinės ambicijos. II pasauliniame kare holokausto kaltininkai yra  imperinės valstybės: Vokietija ir Sovietų sąjunga. Nebūtų tos šalys įgijusios galių, nebūtų pradėjusios karo, tai nebūtų jokių žydų žudynių.

Sovietai savo kaltės dėl holokausto prisiimti nenorėjo, todėl parašė istoriją, kurioje perkėlė kaltę nacistinei Vokietijai ir tautininkams , kaip S. Banderai, K. Škirpai ir kitiems Ukrainos ir Lietuvos didvyriams.  

Sovietų surašytas melas, kaltinant atskirus žmones bei nacistinę Vokietiją dėl holokausto, turi tikslą neigti imperinės Sovietų sąjungos kaltę.  Ar įmanoma išsivaduoti iš sovietinio melo? Kultūrininkų judėjimas Lietuvoje pareiškė, kad neįmanoma. Lietuva, o tiksliau Konservatoriai ir Co liks prie sovietinio melo, nes šios partijos ir jų rėmėjai nesutinka, kad imperinės valstybės: Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija – pagrindinės ir svarbiausios holokausto kaltininkės. Gėda, kai kitos tautos, pav. lenkai, nusimetė sovietinio melo rūbus, o mes per LRT Miliūtės, Makaraitytės laidas, kultūrininkų pasisakymus, sisteminių partijų narių kalbas verčiami pripažinti tą amoralią, dar sovietų laikais sukurtą, patyčių istoriją.

A. Tapinas   2025-08-26 Vilniuje organizavo mitingą tikslu apginti konservatorius ir liberalus. Tiesa tokia, kad šios politinės jėgos  valdė Lietuvą pagal direktyvas panašias į Kremliaus. Liūdna, tačiau būtina konstatuoti – Tapinas ir jo pakviesti mitinguotojai  dirba ne Lietuvai, reikalaudami iš socialdemokratų padorumo, pravardžiuodami marginalais visus, kurie atsisako dirbti Maskvai.

Konservatoriai su liberalais padalino Lietuvą į dvi dalis. Viena – tapinų Lietuva. Jiems, konservatorių ir liberalų  rėmėjams,  yra suteiktos teisės laisvai reikšti savo įsitikinimus, kaltinti, jog valdančiosios partijos nuėjo “oboliauti su velniu”. Kitai Lietuvai  yra draudžiama vadovautis LR Konstitucijos 25 straipsniu, kuriame kalbama apie teisę laisvai reišti informaciją bei idejas.

Mes, kita Lietuva,  tą pačią dieną kaip ir Tapinas, Klaipėdoje atsistojome su plakatais.

Pasirodo, kad mes, kita Lietuva,  klaipėdiečiai, neturime teisės reikšti savo įsitikinimų. Mums teko asmeniškai pažinti policijos darbo pokyčius, įvykusius, kai valdžioje buvo konservatoriai su liberalais.  Pirmą kartą   Klaipėdos policijos komisariate  lankėmės 2022 m. kovo mėnesį. Mus apskundė dėl plakato – su svastikos ženklu ir Z simboliu. Tada policijos tyrėjas priėmė nutarimą, kad nepropaguojame totalitarinio režimo ir už svastikos ir Z simbolio pavaizdavimą neskyrė jokių baudų. Su tuo plakatu stovėjome daugiau negu trys metus įvairiuose minėjimuose. Viskas buvo legalu.   Klaipėdos policijos komisariato tyrėjai 2025 m. gegužės mėnesį,  sulaikė mane su tuo pačiu plakatu, o kiek vėliau – Virginijų Partauką ir  pareiškė, jog propaguojame totalitarinius režimus. Jie kažkodėl nutarė, jog mūsų veiksmai skirti viešinti nacistines idejas, jog kėsinomės į nustatytą valdymo tvarką ir pažeidėme ją. Mus už tai nubaudė pinigine  bauda.

Kas pasikeitė?  Tiesiog  teko pajusti konservatorių premjerės  Ingridos Šimonytės  ir Seimo pirmininkės, liberalės  Viktorijos  Čmilytės vadovavimo rezultatus – policijos tyrėjų intelekto sunaikinimą, teisėtvarkos „nugarkaulio sulaužymą”. Manau, jog tai įvyko dėl to, kad  šios  politinės jėgos  reikalavo policininkų tarnauti ne Lietuvai, bet Kremliui, t.y. negalima  rusakalbių ir mylinčių Putiną provokuoti, sudaryti   konfliktines situacijas, tyčiotis iš jų įsitikinimų, Putiną negalima lyginti su Hitleriu. Mums skirta nuobauda reiškia, kad Lietuvos “vatnikams” galioja LR Konstitucijos 25 str. ir juo remiantis jie turi teisę skųsti visus, kurie naudoja simbolius bei atvaizdus antidemokratinių jėgų kritikai.     

Taigi, dėl šventos ramybės, dėl putinistų džiaugsmo, atseit, reikia uždrausti kiršinti žmones,t.y. pritarti Rusijos skleidžiamai dezinformacijai, kad Rusija yra kovotoja prieš nacizmą.

Todėl plakatą, kuriame pavaizduotas nacistinės Vokietijos ženklas – svastika negalima lyginti su Putino Rusijoje naudojamu Z ženklu.  Atseit, tai  draudžiami ženklai.  

 Mūsų paaiškinimai, kad juos draudžiama naudoti, jei norima propaguoti nusikalstamą režimą, bet niekas nedraudžia ir jokiame įstatyme nėra parašyta, jog draudžioma kritikuoti ir pasmerkti totalitarinius režimus naudojant svastiką ar Z raidę.

Konservatorių ir liberalų valdžia per keturis metus taip išplovė policininkams protą, kad jie choru aiškina, jog nesupranta, kada draudžiami ženklai ir  Lenino bei Stalino portretai  smerkia režimus, o kada juos propaguoja. Neigti, apsimesti, jog nesupranta, kai aiškiai matosi, jog naudojami ženklai ir diktatorių atvaizdai turi tikslą pasmerkti nusikalstamus režimus,  reiškia, jog Lietuvos policija ėmė tarnauti Kremliui ir kelti mums, režimų kritikams, administracines  bylas. Jie, policininkai, plakatą su svastika ir Z raide nutarė pripažinti netinkamu, pažeidžiančiu Administracinį nusižengimų kodeksą  ir  paskyrė sumokėti   400 ir 300 eurų baudas. Kadangi atsisakėme mokėti , dėl to V.  Partaukui teks minti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono (Gargždai) rūmų slenkstį. Byla bus nagrinėjama 2025-09-05d. 9 val. (penktadienį). Virginijos Jurgilevičienės byla pateko į Klaipėdos apylinkės teismo Kretingos rajono rūmus, kur nagrinėjimas vyks 2025-09-19d. 13 val.

Kadangi  administracinėmis bylomis siekiama nutildyti Putino siautėjimo kritikus, darytina išvada, kad po konservatorių ir liberalų valdymo, Lietuvos saugumui yra iškilusi reali grėsmė.

Štai ką norėjome pasakyti savo plakatais tą pačią “Gėdos dieną’,  kai  Vilniuje Tapinas pakvietė ginti politines jėgas, kurios dirbo ne Lietuvai. Taip pat norime pakviesti stebėti administracinio nusižengimo bylų nagrinėjimą, kuris bus viešas.