Piliečiams

Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2025-02-25 atsiuntė raštą Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriui, kad nebepratęs  panaudos sutarties dėl patalpų ir paprašė iš jų išsikraustyti. Priežastis: neefektyviai naudojamas  savivaldybės turtas.

Šis raštas buvo puiki proga pasisakyti iš  Klaipėdiečių tribūnos. Manome, jog „geri savivaldybės dėdės“,  nedeklaruodami savo tikrųjų tikslų, puolė nevyriausybines organizacijas lyginti su partijomis ir šluoti lauk iš savivaldybei priklausančių patalpų. Skelbdami šventą tikslą, -išasfaltuoti gatves ir sutvarkyti kiemus.

Kodėl partijas prilyginate  nevyriausybinėms  organizacijoms? Tai  yra nelyginami dalykai. Partijos iš biudžeto gauna milijonus, o mažesnės – šimtus ar dešimtis tūkstančių eurų. Jos turi finansines galimybes susimokėti už patalpas komercinėmis kainomis. Nevyriausybinės organizacijos neturi tiesioginio finansavimo  iš biudžeto.  Nustebino Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų  lyderio  Ugniaus Radvilos, esančio opozicijoje, padėka Turto valdymo skyriui už gerą darbą.  Ar galima dėkoti vedėjui Edvardui Simokaičiui už tai, jog  ruošiasi išvaryti  Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus organizaciją bei kitas nevyriausybines organizacijas? Ar konservatoriai netaps po dviejų metų renkant savivaldybės naują tarybą išvarytų organizacijų godėjais ir prašys už juos balsuoti? Nesutinkate, atseit, tai sąmokslo teorija? Kas gali patikėti opozicijos pastangomis padėti valdantiesiems išlikti valdžioje, giria ir girs juos už  išasfaltuotas gatves, sutvarkytus kiemus? Ar tikrai opozicija nenori po dviejų metų sugrįžti ir tapti valdančiaisiais?

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius yra vienintelė organizacija, kuri gina šito krašto istorinį paveldą,  susijusį su Klaipėdos sukilimu.  Klaipėdiečių tribūnoje  kaip pavyzdį  pateikiau šiuo metu vykstantį karą Ukrainoje. Rusija okupavo apie 20%  Ukrainos teritorijos. Ji ruošiasi padalinti Ukrainą į dvi dalis. Tarkime, jei po kelerių metų  ukrainiečiai okupuotoje teritorijoje  paprašytų pagalbos  Didžiosios Ukrainos ir ji ateitų ginti savo tėvynainių, ar tai būtų ukrainiečių karinė akcija – operacija, ar išsivadavimo kova  iš užkariautojo?  Ar galima lygybės ženklą padėti tarp Rusijos invazijos į Ukrainos teritoriją ir išsivadavimo kovos prieš svetimų žemių  grobikus ?  Negalima. Tai visiškai skirtingos kovos ir todėl turi turėti skirtingus apibudinimus.  

Lietuviškos žemės buvo padalintos,  pavyzdžiui, Abakų  kaimas, mano protėvių gimtinė,  tiesa, jo pavadinimas atsirado tik apie  XVI a. ir šiuo metu yra 17 kilometrų nuo Klaipėdos. Šis kaimas įsikūrė  šalia    kuršių genties   gynybinio ir administracinio centro, šiandieninio Kartenos piliakalnio.  Ši, buvusi  kuršių genties  gynybinės tvirtovės teritorija,  Melno sutartimi liko Vytauto Didžiojo priklausomybėje. O šalia esantys kaimai atiteko  Kryžiuočių ordinui. Lietuviškos žemės buvo padalintos.  Šių žemių  likimas  turi atitikmenį su  šiandienine Ukraina.

1923 m. Klaipėdos sukilimas buvo išsivadavimo kova iš ilgamečio užkariautojo. Šioje kovoje dalyvavo tik lietuviai. Labai taikliai pasakė Tilžės akto signataras, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jurgis Lėbartas savo kalboje, kurią skyrė žuvusiems, minint dviejų metų Klaipėdos sukilimo sukaktį: „Mes neklausėmė, nesiteiravome kas jie tokie, mum užteko, kad jie yra mūsų tautos broliai“. J. Lėbarto pasisakymas  paviešintas  „Atviroje Klaipėdoje“   str.     https://www.atviraklaipeda.lt/2024/12/22/bedu-kamuojamoje-klaipedoje-didziulis-akibrokstas/. 1923 metų Klaipėdos sukilimą, išsivadavimo kovą iš grobikų sulyginti su  užkariautojo  įsiveržimu (šiandien taip vadinama rusų karinė operacija)  yra istorinis  nusikaltimas arba istorinio jovalo gaminimas.

Kas gali paneigti, kad prisidengdami partijų iškraustymu, išmeta iš patalpų kai kam neįtikusias nevyriausybines organizacijas?  Nekilnojamo turto rykliai ploja katučių.

Perskaičiusi Martyno Vainoriaus straipsnį  https://www.atviraklaipeda.lt/2025/03/11/lietuviai-ir-vokieciai-zydu-nekencia/,  manau,  kad Jono Budrio dienoraštis atskleidžia tamsiąją jo prigimtį, parodo jį kaip tuščiagarbį ir pletkų rinkiką.  Jo nemėgo ir Vincas Mickevičius-Krėvė, vienas Klaipėdos sukilimo vadų.

Nuo 1252 metų, nuo Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų invazijos į lietuviškas žemes ir nuo pilies pastatymo Klaipėdoje iki 1923 metų užkariautojai stipriai pakeitė tautinę sudėtį. Žydai, atgavus lietuviams Klaipėdos kraštą, tapo pagalbininkais atlietuvinant šį regioną. Mažlietuvis Viktoras Gailius, kuris, mokydamasis Tilžės gimnazijoje, įsteigė studentų draugiją “Kardas”, drauge su gimnazistais dar iki I pasaulinio karo vykdė suvokietėjusių lietuvių atlietuvinimą.  Jis  J. Budriui, dirbusiam gubernatoriumi, rekomendavo priimti žydų tautybės Lietuvos pilietį dirbti į teismą kandidatu (referendaru), nes jis puikiai žinojo lietuvių  kalbą. Tais laikais Klaipėdos teisme dirbo tik vokiškai kalbantys asmenys. J. Budrys savo dienoraštyje paminėjo esą „lietuviai ir vokiečiai nekenčia žydų“, todėl jį blogai sutiks.  

Kitame straipsnyje https://www.atviraklaipeda.lt/2019/12/26/lietuva-valdo-klaipedos-krasta-kas-suklestejo-o-kas-nukentejo/  skaitome, kad J. Budrio politinio trumparegiškumo, jog žydus blogai sutiks, nepalaikė kiti, vėliau Klaipėdos krašte dirbę gubernatoriai. Jie „sudarė sąlygas lietuviams bei žydams pirktis krašte dvarus, žemės sklypus, namus, įmones bei kitą nekilnojamąjį turtą.“

Paviešintas J. Budrio dienoraštis, rodo ne tik visišką nesusigaudymą Klaipėdos krašto atlietuvinimo problemose, bet ir netramdomą neapykantą šauliams. Jis apie šaulius rinko visokias apkalbas ir šmeižtus.  

Sukilimo vadas aprašė vietinį šaulį, dirbusį  prievaizdu Jono Žiliaus dvare. Jam išvykus, jis išpardavinėjo beveik visą gyvąjį inventorių. J. Žiliaus atsiųsto tikrintojo žodžiais, vietinis šaulys dvarui padarė didžiulę žalą. Šaulys karves pardavinėjo po 250 litų, kai tikrintojas pareiškė, jog karvės kaina 1000-1200 litų. Nesunku patikrinti tikrintojo kanauninko Maciejausko kaltinimus. Ar jie realūs, ar išgalvoti? Panaršius internete, kokios kainos buvo tarpukario Lietuvoje, sužinome, jog 1937 metais karvė kainavo apie 160 litų. Ką daryti, kai tikrintojas meluoja, aiškindamas apie nebūtas kainas? Neįsileisti. Taip šaulys ir padarė. Tiesa, iš Klaipėdos rajono Agluonėnų kaimo pasikvietė žymiausią šaulį Martyną Pėteraitį. Kodėl  J. Budrys savo įraše nesipiktina kosminėmis karvių kainomis? Kodėl nutarė, jog reikia parašyti, kad vietinis šaulys, užsikabinęs šaulių ženklą, girtuokliavo su šauliu M. Pėteraičiu?  

Įdomu, ar J. Budrys kartu girtuokliavo? Surašė, net nepatikrinęs. Ar tai ne šmeižtas?

Iš J. Budrio surašytų pletkų aišku, kad tarp sukilimo vadų, (Vincas Mickevičius- Krėvė taip pat buvo sukilimo vadas), buvo prabėgusi juoda katė. V. Mickevičius-Krėvė apie Klaipėdos vadavimo žygio vadą J. Budrį atsiliepė menkinančiai.

P. Žostautaitės duomenimis, iš Didžiosios Lietuvos susirinko apie 1 100 kovotojų: 455 šauliai (daugiausia vyresniųjų klasių gimnazistai), 40 karininkų ir paskutiniu metu pastiprinimui pakviesti 584 kareiviai-savanoriai iš reguliariosios Lietuvos Respublikos kariuomenės. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas pasiuntė apie 300 savanorių-mažlietuvių.

Reikia konstatuoti, jog 1923 m. mūšiuose dėl Klaipėdos ir Klaipėdos krašto dalyvavo trys skirtingos kovotojų grupės: šauliai, mažlietuviai ir Lietuvos kariuomenė.  

Pirma ir svarbiausia grupė buvo šauliai ir jų vadas V. Krėvė, kuris sugebėjo iš Vokietijos lengvatinėmis sąlygomis įsigyti ginklų ir apginkluoti šaulius. Nesėkmės atveju, visa atsakomybė būtų atitekusi šauliams. Antrą grupę sudarė Lietuvos kariuomenės kariai- savanoriai. Trečią – Mažosios Lietuvos savanoriai. Apie juos Jonas Vanagaitis knygoje „Kovos keliais“ rašė, jog buvo apginkluoti įvairių sistemų senais šautuvais. Jie, „nuėję į valdžios įstaigas, paimdavo valdininkų bei tarnautojų pasižadėjimus klausyti Vyriausiojo gelbėjimo komiteto ir sąžiningai eiti pareigas, kurios jiems bus pavedamos.“ Mažosios Lietuvos sukilėliai nuginkluodavo tik tuos policininkus, iš kurių buvo galima laukti nepaklusnumo bei provokacijų. 

Visos kovotojų grupės buvo labai svarbios pergalei pasiekti. Deja, šiandien viešai pareiškiama,  jog V. Krėvė susireikšmino, aprašydamas istorinius įvykius.

Šiandieniniai Klaipėdos Universiteto istorikai nepagarbiai atsiliepia apie mažlietuvių sukilimo idėjos plėtojimą bei įnašą į sukilimo pergalę. J. Vanagaičio almanachą „Kovos keliais“ vadina Kauno propaganda. Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetą – priedangos komitetu. Palankiai atsiliepia tik apie premjero Galvanausko slaptąjį Klaipėdos išvadavimo planą, apie Lietuvos kariuomenės savanorių pergalingą kovą prie Klaipėdos.

Muziejininkas Vladas Turčinavičius visų trijų kovinių grupių atėjimą prie Klaipėdos vadina išsivadavimo arba vadavimo žygiu, o ne karine operacija. Gerbkime mažlietuvių naudojamus terminus. Pagal muziejininką V. Turčinavičių, sukilimas buvo ruošiamas iškart dviem lygmenimis: ypač slaptu vyriausybiniu ir visuomeniniu.

Sumenkinti visuomeninį įnašą į išsivadavimo žygį, tyčiotis iš šaulių arba mažlietuvių yra gėdingas istorikų sprendimas, neatitinkantis istorinės tiesos.

Šiandien vyksta karas Ukrainoje. Rusijai fronte sekasi geriau vien todėl, kad jų kariuomenė yra gausesnė negu ukrainiečių. Pergalės garantas yra kariai, o ne karo vadai. Kokie bebūtų talentingi ukrainiečių karo vadai, bet juos lydi pralaimėjimų grandinė, nes jiems trūksta karių ir ginklų. Putinas laimi, nes turi ką pasiųsti į frontą.

E. Galvanausko slaptasis planas  nebūtų įgyvendintas ir vadavimo žygis būtų nesėkmingas, jei prie žygio nebūtų prisijungę šauliai ir mažlietuviai.

Gerbdami visas tris kovotojų grupes 1923 metų įvykius vadiname Klaipėdos sukilimu, o karinius veiksmus – išsivadavimo (vadavimo) žygiu.  

1925 m. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jurgis Lėbartas, minint dviejų metų sukilimo sukaktį, pasakė kalbą: ,,Mes neklausėme, nesiteiravome, kas jie tokie, mums užteko, kad jie broliai mūsų tautos. Mūsų praeities didvyrių garsai šaukė kovon jaunus ir senus”.

Jie, mažlietuviai, pasauliui pasakė, jog skirstyti lietuvius, kurie galėjo dalyvauti Klaipėdos vadavimo žygyje ir lietuvius, kurie negalėjo dalyvauti, nes jau buvo įkūrę valstybę, netinka, nes vieni ir kiti – lietuviai. Slėpti, kad atėjo lietuviai iš Didžiosios Lietuvos vaduoti Klaipėdos, neprotinga. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto sprendimas apdovanoti ženkliukais visus sukilimo dalyvius buvo paremtas jų įsitikinimu, jog suvokitintame krašte permainos įmanomos, kai svetimtaučiams vokiečiams pasakysime, jog mes, lietuviai, esame šio krašto šeimininkai. Mes turime teisę nešioti ženklą liudijantį, jog esame patriotai.

1925 m. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, nusprendęs apdovanoti sukilėlius ženklais, rodė įžvalgumą. Jie neskirstė iš kokios Lietuvos buvo sukilėliai, jie buvo didvyriai, pasiryžę paaukoti gyvybę dėl vieningos Lietuvos. Juos, pagal Mažosios Lietuvos sukilimo vadovybės nurodymą, būtina buvo pagerbti atminimo ženklais. Neapdovanoti sukilėlių buvo eilinis trumparegiškas Kauno valdžios ir J. Budrio požiūris.

Ar reikėjo paviešinti sukilimo vado dienoraštį? Ar reikėjo jo asmeninę nuomonę, galimas fobijas pateikti visuomenės teismui?

Klaipėdos istorikai, kaip antai Vasilijus Safronovas, Egidijus Vareikis  ir jų mokiniai nori perrašyti  Klaipėdos krašto istoriją. Jie naudoja melagingą vokiečių tautininkų naratyvą. Paskelbiau keletą straipsnių  „Atviroje Klaipėdoje“    https://www.atviraklaipeda.lt/2024/12/08/stop-vokisko-tautiskumo-pasauleziurai-zodi-sukilimas-pakeisti-i-akcija/  arba      https://www.atviraklaipeda.lt/2024/12/11/dar-apie-klaipedos-krasto-atvadavima-apie-gedinga-informacini-kara/.  Liūdna, tačiau minėti istorikai tęsia   istorinių įvykių melagingą interpretaciją.   V. Safronovas dirba prie užduoties:  1923 metų  sukilimą pervadinti  į  karinę akciją.  Lankytojams Vilniuje,  knygų mugėje, jis   aiškino, jog 1923 metais buvo pravesta  sėkminga karinė operacija, o  ne sukilimas.   Pagal istoriko  Egidijaus Miltakio įrašą facebooke Sofronovo knygą  „Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos“  privaloma perskaityti kiekvienam klaipėdiškiui, nes  be J. Budrio (ir kitų) pastangų , kurios dar labai menkai žinomos ir įvertintos, dabartinės Klaipėdos nebūtų. Ir taip, tai buvo žygdarbinė sėkminga karinė operacija, o ne sukilimas“.

Niekas neneigia J. Budrio,  vieno iš sukilimo vadų,  įdirbio, tačiau  jei nebūtų mažlietuvių įnašo į sukilimą, tai šiandien Klaipėda būtų tapusi  Kaliningrado sritimi.  

Rusija paskelbė karą Ukrainai. Ji,  Ukrainoje žudydama gyventojus,  užgrobė apie 20% kaimyninės valstybės  teritorijos.  Tarkime, praėjus keleriems metams  ukrainiečiai, kurie gyvena Luhanske, Donbase paprašo Ukrainos pagalbos, kad padėtų išsivaduoti iš okupantų. Ar tai būtų  Luhansko, Donbaso gyventojų, ukrainiečių   sukilimas prieš okupantą ar Ukrainos valstybės  karinė operacija? 

Pergalei pasiekti labai svarbus buvo paruošiamasis sukilimo  etapas, t.y. įtikinti Klaipėdos krašto  gyventojus, kad jie palaikytų lietuvių organizuojamą sukilimą.   J. Budrys nedalyvavo pirmajame etape.  

Tie, kurie aiškina, jog tai karinė akcija ir ją ruošė Kauno valdžia pateikia kaip įrodymą, jog Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte pirko spaustuves ir laikraščius. Tokie  Kauno valdžios veiksmai, pagal vokiečių tautininkų pasakojimą, įtakojo sukilimo sėkmingą pabaigą.

1922 m.  rugpjūčio mėn. 21d. Lietuvos vyriausybė  nupirko  Šilutėje laikraštį Memelgau Zeitung ir spaustuvę, kuri buvo įbridusi į skolas. Jie agitavo už Freištato įteisinimą.  Naujai įsigytai įmonei vadovauti buvo paskirtas Martynas Jankus kartu su Albertu Broželiu. Naujiems savininkams teko įveikti vokiečių  politikų pasipriešinimą ir freištatininkų puolimą. Jų pakviestas redaktorius Karlas Bonynas įdėdavo į laikraštį straipsnių, kurie būdavo nukreipti prieš lietuvišką poziciją. Aišku, kad nemažai buvo ir straipsnių, kurie palaikė lietuvišką naratyvą. Įmonę politiniais tikslais provokiškos jėgos boikotavo, nespausdinosi, todėl pablogėjo finansinė padėtis ir 1923 m. pavasarį  spaustuvę ir laikraštį pardavė.

Lietuvos valdžia  suteikė finansavimą grupei lietuvių, kurie 1921 m. gegužės mėnesį įsigijo vieną geriausių Klaipėdos viešbučių „Berliner Hof“  Turgaus gatvėje (iki šių dienų neišliko).  Jo  patalpose įrengė spaustuvę „Rytas“. Kokia padėtis buvo šios įstaigos sužinome iš Mažosios Lietuvos Vyriausiojo Gelbėjimo komiteto nario, spaustuvininko Viliaus Šaulinskio laiško, kuris yra paviešintas Martyno Vainoriaus  straipsnyje  https://www.atviraklaipeda.lt/2024/09/21/idealistai-reikalingi-tik-esant-pavojui-o-ne-dalinant-pinigus/ . Pasirodo, kad spaustuvė „Rytas“ 1923 m. spalio mėn.  neturėjo nė rotacinės mašinos, nė darbininkų, nė  darbavietės laikraščiui leisti.

Aišku, kad Lietuvos vyriausybės pastangos daryti įtaką, leisti lietuviškos orentacijos laikraščius vokiečių kalba,  buvo neefektyvios.

Klaipėdos krašte, Tilžėje  dienos šviesą išvysdavo straipsniai, kurie matė vienintelę šio krašto ateitį – būti su Lietuva. Tai  visiškai kitų spaustuvių išleidžiami laikraščiai.  Tarybų sąjungos laikų  istorikas   Robertas Žiugžda teigė,   jog  laikraščiui  „Tilžės keleivis“   Lietuvos valdžia  darė  įtaką.  Tai melagingas teiginys.  Apie šį istoriką rašoma, kad jo istoriniai darbai tendencingi, atitinkantys tarybinių okupantų reikalaujamus teiginius,  kurių tikslas demaskuoti imperialistinių  valstybių kėslus.   Šiandieniniai istorikai ir kiti kartojantys tarybinio kolegos R. Žiugždos teiginius apie „Tilžės keleivį“ elgiasi negarbingai, nes antrina istoriko,  tarnavusio  okupantams iš rytų, melą apie tautiškai  susipratusius  Klaipėdos krašto lietuvius.  J. Arnašius raidžių surinkėjo amatą įgijo Klaipėdoje ir išvyko dirbti į Tilžę. Jis įsidarbino pas savininką  Julijoną Reylenderį, kuris leido laikraštį “Tilžės kelevį”. Jaunuolio talentą redaguoti tekstus  p .J.  Reylenderis pastebėjo  ir pasiūlė dirbti redaktoriumi. J. Arnašius redaktoriavo laikraštyje  nuo 1893 m. iki 1897 m. Jis 1897 atsisakė redaktoriaus darbo, nes jam buvo  gėda redaguoti  laikraštį, kuris skelbė tik vokišką naratyvą.   J. Arnašius 1899 m. sugrįžo dirbti redaktoriumi, nes laikraščio savininkas sutiko, jog būtų spausdinami straipsniai palankesni lietuvių reikalams.   Visi šmeižikai, o ypač Kultūros ministerijos viceministrė Ingrida Veliutė, kartoja tarybinio istoriko melą ir aiškina, jog laikraštis „Tilžės keleivis“ pateko į Lietuvos valdžios įtaką. Tai kur ir kokia Lietuvos valdžia   1899 metais buvo  įsikūrusi?

Sukilėlių atsišaukimus spausdino ne spaustuvės, kurios buvo įsigytos už Lietuvos valdžios pinigus, bet kaip paaiškėjo iš Martyno Vainoriaus straipsnio “Idealistai reikalingi tik esant pavojui, o ne dalinant pinigus” Viliaus Šaulinskio spaustuvėje “Lituania”. Tiesa tokia, kad “Slaptiesiems sukilimo atsišaukimams išleisti buvo labai didelė rizika. Tačiau juos pagaminti jis apsiėmė pats, ir niekas apie tai nežinojo.”

Klaipėdos krašte buvo nemažai susipratusių lietuvių, kuriems jokia Lietuvos valdžia, jokios įtakos nedarė. Jiems įtaka darė Lietuvos istorija.   Jie didžiavosi savo krašto praeitimi, savo vaikus vadindavo Vytauto, Algirdo, Gedimino, Kęstučio vardais.  Pavyzdžiui, 1911 metais  tarp Marijos ir Jono Vanagaičių bei  vietinių dvasininkų (pastoriaus bei vyskupo) kilo aštrus ginčas, kuris nuėjo net iki teismo. Teismas leido Vangaičiams savo vaiką pakrikštyti pagonišku vardu Vytautas. Mano aršaus kritiko istoriko Dainiaus Elerto senelis, kuris gimęs 1919 metais, nešiojo Kęstučio vardą.

Jei nebūtų tų susipratusių, kovingai nusiteikusių  mažlietuvių, kurie nuoširdžiai dirbo  būsimai Lietuvai, kurie norėjo gyventi vieningos Lietuvos valstybėje, tai joks Jonas Budrys nebūtų pasiekęs pergalės 1923 metų sukilime.

Mums rašo

Vanda Abakaitė

Klaipėdoje vasario 24 d. Virginijus Partaukas su bendraminčiais paminėjo trečiąsias Ukrainos karo metines.

Karas, nekaltų žmonių žudymas – nusikaltimas prieš žmogiškumą. Tam Putinas savo Rusiją ruošė ne vieną dešimtmetį. Galimai rusų ir nereikia mokyti žudyti, jiems tai genais perduodama iš kartos į kartą arba, kitaip pasakius, žudyti žmones ir grobti jų žemes yra imperinės, galingos valstybės gyventojų gyvenimo būdas.

Pasirodo, mūsų, mažos tautos, likimas yra susitaikyti, paklusti ir leisti būti nužudytiems kaimyninės šalies. Mums, lietuviams, teko daug kartų patirti iš galingų kaimynų jų klastą, girdėti jų pažadus, kad paliks gyvus ir sukurs socialinį teisingumą arba ekonominį klestėjimą. Tereikia mylėti užkariautoją, užmiršti gimtąją kalbą.

V. Partaukui tyliai „sėdėti”, nes yra mažos tautos atstovas – nepriimtina. Jis 2022 m. vasario 23 d., 16 val., pakvietė klaipėdiečius ateiti prie Rusijos konsulato, kuris buvo įsikūręs netoli Minijos gatvės. Ten jis atsinešė savo gamybos plakatus ir pasirodo, tai buvo paskutinė taikos diena Europoje.

Virginijus atėjo ir kitą dieną, kai jau prasidėjo Rusijos valstybės kariniai veiksmai Ukrainoje. Tada jis auklėjo Rusijos konsulą tokiu plakatu „Fašisto putlerio konsule J. Choriško, jūs Klaipėdoje – persona non grata“.

Vienas jo pagamintas plakatas, kuriame nupiešta svastika ir Z raidė bei parašyta, jog Putinas yra lygus Hitleriui, buvo Klaipėdos miesto policininkų paimtas ir porą savaičių „sėdėjo daboklėje”. Vėliau tą plakatą policininkai grąžino.

Plakatas su vokiška svastika ir rusišku nacistiniu ženklu dalyvavo minint pirmąsias, antrąsias ir taip pat Virginijus atsinešė jį į trečiąsias Rusijos-Ukrainos karo metines. Kažkodėl šį kartą vėl iškilo ta pati problema, nes policininkai, atvykę po 14 val., norėjo konfiskuoti plakatus su svastikos ženklais. Tiesa, paskambinę policijos vyresniajam į Kauno gatvės Vyriausiąjį policijos komisariatą , po pusvalandžio aiškinimosi nusprendė: plakatams – laisvę!

Minint trečiąsias Ukrainos karo metines, žmonės sustodavo, skaitydavo, kas parašyta plakatuose, diskutuodavo. Ukrainiečiai, nemažai lietuvių ir net vienas kitas rusas dėkojo už patriotinę poziciją.

Mums, gyvenantiems Lietuvoje, ačiū Dievui, virš galvų dronai nezvimbia. Ką Putinas sumanys ir kokiems jo planams pritars JAV prezidentas Trampas? Nežinome, bet grasinimus girdime kasdien. Net kai kurie kolegos ragina mus nesikišti, neerzinti „žvėries“.

Minėdami Rusijos organizuotas ir jau trejus metus besitęsiančias žudynes, deja, išgirstame, kad pati
Ukraina kalta. Kiek reikia galvoje turėti „mėšlo“, kad platintų tokias kalbas? Jie, taikos skelbėjai, nuoširdžiai tiki Kremliaus propagandiniu melu, jog Ukraina prisiprašė, kad jos žmonės būtų žudomi, nes organizavo Maidaną.

Ukrainiečiams Putinas aiškiai pasakė, kad jie negali stoti į NATO ir Europos Sąjungą. Pasirodo, kad Putinas už nepaklusnumą turi teisę skirti mirties bausmę. Tik rusiškos propagandos užzombintos galvos aiškina, kad Rusija elgiasi teisingai.

Nesvarbu, kad pasaulį valdo galingieji, nesvarbu, kad amžių amžiais jie moko mažas tautas paklusti, bet klūpėti gėda ir todėl klaipėdiečiai piketu priminė karą, kuriam jau treji metai.

Dovilai pakvietė paminėti Nepriklausomos Lietuvos 107 metines. Ta proga  Klaipėdos rajono etninės kultūros centras organizavo ekskursiją po Dovilus ir dokumentinio filmo “Dovilų kraštas” iš ciklo “Nykstantys Klaipėdos krašto kaimai” peržiūrą. Vėliau Dovilų bažnyčioje  buvo laikomos Šv. Mišios už Lietuvą.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas Algimantas Švanys ir aš,  Virginija Jurgilevičienė,   atvažiavome iš uostamiesčio ne tik drauge su   rajono gyventojais paminėti vargų ir džiaugsmų apipintos  Nepriklausomos Lietuvos  gimtadienio,  bet ir pabendrauti su  etnografu Helmutu Lotužiu, bei su Dovilų seniūnijos seniūne Nijole Ilginiene.  Per facebooką   JAV gyvenantis išeivis Ernestas Lukoševičius, besirūpinantis įamžinimu tautiečių, stojusių  į atsikuriančios Lietuvos kariuomenę  (1918–1923), primygtinai primena, jog nėra įamžinti Dovilų apylinkėje gimę Lietuvos valstybės gynėjai.  E. Lukoševičius siunčia klaipėdiečiams tokią žinutę:  ,,pabandykite ir tada mes visi pasakysime Jums ačiū nuo visos Lietuvos. Užmiršti lengva, o prisiminti vyrus, kurie kovėsi už abi Lietuvas deja neišeina, o gal negalima?“

Iš H. Lotužio sužinojome, kad seniai galvojama  apie savanorių įamžinimą, tik doviliškiai norėtų, kad jie būtų kilę iš  Dovilų apylinkės.    Realūs darbai galėtų  prasidėti apie  birželio mėnesį.  Doviliškiams  E. Lukoševičiaus stelos maketas su įrašytomis pavardėmis  netinka. Jie išsiaiškino, kad iš šešių savanorių,  du yra gimę kitose apylinkėse.  Paura Otto Pranas, Fridricho sūnus, kilęs iš Priekulės apylinkės, o Berenis Juozas, Juozo sūnus  iš Medsėdžių kaimo, kuris priklausytų Gargždų apylinkei.

Dovilų seniūnė irgi yra už savanorių įamžinimą.

Mums svarbu prisiminti lietuvius  iš Mažosios Lietuvos, kuriems Nepriklausomos  Lietuvos valstybės susikūrimas reiškė savo tapatybės atgavimą. Klaipėdos universitetas Nepriklausomybės dieną paminėjo vasario 14 d.. Ši mokslo įstaiga turi labai gražią tradiciją- Nepriklausomybės dieną minėti drauge su Vydūno mintimis, skirtomis atsikūrusiai Nepriklausomai Lietuvai. Vydūnas 1918 balandžio 10 d. Lietuvos tarybos pirmininkui parašė, jog jis mano, kad Lietuva bus viena iš žmogiškumo reiškėjų. Deja, šito žmogiškumo šiandien mums labai trūksta. Būtų puiku, kad drauge mažlietuviai su didlietuviais realizuotų Vydūno priesakus.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje įvyko iniciatyvinės grupės susitikimas su visuomene, kuriai rūpi Atgimimo aikštė.  Renginį vedė Darius Edvardas Anužis. Pirmasis kalbėjo istorikas Vasilijus Safronovas, kuris klausytojų prašė žiūrėti į tą aikštę ne pro sovietinius “akinius”. Pasirodo, kad tie sovietinai  “akiniai”  neigia,  jog tai  viena erdvė su senamiesčiu.  Tie, kurie žiūri ne pro sovietinius “akinius” mato Atgimimo aikštę, kaip senamiesčio tęstinumą.  Jie nėra lunatikai, jie tik nori atkurti tai, kas buvo sunaikinta.

 Pagal V. Safronovą, Klaipėda nukentėjo ne tiek per karą, kiek pokariu.

Manau, kad dėl sovietų atėjimo vienintelis kaltininkas yra Vokietija, kuri 1939 m. sudarė draugystės sutartį su Kremliumi  ir atrišo rankas sovietams žudyti savo kaimynus. Nacistinė Vokietija, suteikusi galias Sovietų sąjungai, ne tik pražudė save, tačiau atvedė čia, į Lietuvą ir į Klaipėdą, sovietinį okupantą.  

Klaipėdos istorikas V. Safronovas „užsiciklino“  ikikarinių pastatų atstatyme. Dažnai tenka girdėti apie sugriautą Gdanską, Varšuvą ar kitą atstatytą po karo miestą. Atseit,  tai mums, lietuviams, turėtų būti pavyzdys.   

Susitikimo metu išgirdau apie nevyriausybinės organizacijos “Mažosios Lietuvos reikalų tarybos” nario kažkada teiktą pasiūlymą Atgimimo aikštėje pastatyti paminklą Vydūnui. Manau, kad toks pasiūlymas turi rezonansą, būtina sureaguoti.

Šiauriau nuo Lenino paminklo, apie šimto metrų atstumu, stovėjo statula karaliui Vilhelmui, o vėliau Hitleriui. Piečiau, irgi tokiu panašiu nuotoliu, – paminklas Prūsijos nukariautojams – Borusija. Klaipėda, būtent Atgimimo aikštės gretimybėse, turi ir paminklų tęstinumą.

Trumpai dar apie paminklus. Vydūnui paminklo nereikia, nes jis Klaipėdoje jau yra įamžintas. Paminklo neturime patriarchui Martynui Jankui. II pasaulinis karas ne tik miestus pavertė griuvėsių krūvomis, nužudė daugiau kaip 50 milijonų žmonių bei įvykdė didžiulę deportaciją. Karas Vydūną ir M. Jankų išvijo iš gimtųjų namų. Tai būtų paminklas lietuviui, kuris kovojo už dviejų, valstybine siena atskirtų, etninės Lietuvos dalių susijungimą į vieną nepriklausomą Lietuvos valstybę ir karo buvo išvarytas iš savo krašto, kuriam dirbo visą savo gyvenimą.

Keistai atrodo, kai apie senamiesčio tęstinumą kalbama rimtai, o apie paminklų tęstinumą – nutylima.

Kitas pranešėjas buvo architektas Vaidotas Dapkevičius. Pagal jį, reikia matyti ne tik aikštę, bet ir gretimybes. Jis mato antžeminį mašinų parkavimą, kuris darko gretimas Danės ir Liepų gatves šalia Atgimimo aikštės.  Architektas teigia, jog parkavimas yra problema, kurią reikia spręsti. Miestas tapo parkingu. Nėra jokio patrauklumo.

Archeologė Raimonda Nabažaitė tyrinėja seniausią Klaipėdos istoriją ir jos raidos dėsningumus. Ji papasakojo apie medinę Klaipėdą iki XVa. ir archeologines vertybes, kurios apima XIX a. bei XXa.

Kelis šimtmečius kryžiuočių užgrobtos Klaipėdos istorija buvo medinė. Riteriai, atėjūnai, kad jų pastatai netaptų slėptuvėmis lietuviams, kurie ateidavo ginkluoti atsiimti Klaipėdos, savo namus padegdavo ir užsidarydavo pilyje.

Beveik  visa Klaipėda, kuri buvo  pastatyta iki XIX a., sudegė per Didijį gaisrą. Gaisro priežastis buvo Krymo karas. Anglams uždraudus atplukdyti laivais prekes į Baltijos uostus, išskyrus Klaipėdą, čia prasidėjo itin aktyvi prekyba. Prekės buvo sandeliuojamos tiesiog gatvėse. Miestas sparčiai turtėjo, tačiau prasidėjus gaisrui dėl krovinių gausos neįmanoma buvo jį užgesinti.

II pasaulinis karas  klaipėdiečiams prasidėjo kiek anksčiau, – 1939 m. kovo mėn., kai lietuvius  vijo iš Klaipėdos. Pasirodo, kad lietuviai darė gėdą vokiškam miestui.

Reikalauti karo žaizdas  užgydyti, atstatyti Klaipėdą  ir žiūrėti pozityviai į praeitį, iš tikrųjų, yra pasityčiojimas iš Klaipėdos istorijos.  

Nemanau, kad  reikia  atstatyti per karą ir sovietmečiu sugriautus namus, nes ta valstybė, kuri dalyvavo pasirašant  Ribentropo Molotovo draugystės sutartį, 2022 m. vasario 24 d. grįžo su viską naikinančiu karu kaip ir 1939 metais.

Buvau sužavėta, kai išgirdau  archeologės pasiūlymą, jog atidengtus pamatus galima eksponuoti kaip karo skriaudų atminimo vietą. Pasirodo, kad archeologija gali duoti išteklių naudą. Čia, Klaipėdoje, gali būti  kuriama  pasaulinė praktika.  Malonu išgirsti,  kad Atgimimo aikštėje  gali sutilpti požeminė mašinų aikštelė ir istorija. Reikia tik dialogo su valdžia.  Teisininkas Andrius Kačalinas, kuris atstovavo savivaldybę, sakė, jog valdžia visada atvira dialogui.

Konstatuojame, kad apie Atgimimo aikštės rekonstrukciją ir požeminę mašinų stovėjimo aikštelę girdime nuo 2011 metų. Per tą laiką atsirado naujos aplinkybės: karas Ukrainoje ir archeologiniai atidengimai Atgimimo aikštėje. Ar Klaipėdos savivaldybė, atsiradus naujiems įvykiams ir faktoriams, kurių nebuvo iki 2022 m., ieškos XXI amžiui tinkamo  sprendimo? Ar matysime Klaipėdoje, kaip Suomijoje ir Švedijoje, kelias slėptuvių paskirtis – požeminę mašinų stovėjimo vietą ir slėptuvę? Ar Atgimimo aikštės antžeminėje dalyje bus  muziejus po atviru dangumi – karo skriaudų atminimo vieta?

2025 m. sausio 13 d. Miesto plėtros  ir strateginio planavimo komitetas savo posėdyje sprendė, ar Liudo Giros gatvė bus  pavadinta  Ernsto Vicherto vardu.

Komiteto narių nuomonė išsiskyrė.  Arūnas Tuma pasidomėjo, kodėl  dėl L. Giros gatvės pervadinimo nebuvo organizuota apklausa,  o dėl  S. Nėries buvo? Atsakymo nesulaukė. Nebuvo kam atsakyti, nes šios iniciatyvos autorius Vitalijus Juška nebuvo pakviestas į posėdį.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupės (toliau -Darbo grupė)  sprendimas įgijo įdomų apibrėžimą: „noriu, nenoriu“.  Ji nusprendė, kad pervadinant S. Nėries gatvę reikia atsiklausti žmonių. Dėl to buvo pasiūlyta balsuoti už Donelaičio gatvės pratęsimą, už istorinį Stoties vardą, ar patiems gyventojams pasirinkti kitą pavadinimą. Tai – noriu apklausos. Dėl L. Giros  gatvės pervadinimo nusprendė, jog nereikia atsiklausti klaipėdiečių. Tai – nenoriu apklausos. Darbo grupė  pasirinko tik vieną variantą – grąžinti  istorinį gatvės vardą – Ernstas Vichertas. 

Kodėl tik du tarybos nariai: A. Tuma ir Sergejus Mažūga susilaikė ir nebalsavo už E. Vicherto gatvės pavadinimą? Kodėl tik dviems tarybos nariams užkliuvo  absurdiškas Darbo grupės  sprendimas,  nesiūlyti   apklausos, o primygtinai reikalauti gatvę pavadinti  E. Vicherto vardu?

Keistai atrodo, kai komisijos pirmininkas, prisirinkęs šmeižikiškos informacijos apie L. Girą, teigia apie jo dalyvavimą su šautuvu pokario įvykiuose.  Jis 1945 m. iš Maskvos grįžo sunkiai sergantis ir netrukus mirė.  Niekas nepateisina kolaboravimą su okupantu, kaip ir melą apie tuos, kurie dalyvavo tuose įvykiuose. “Patriotai” pila šmeižtą ant kolaborantų, tikėdamiesi, jog tada atsiras daugiau pasmerkenčių jų elgesį. Deja, tai iššaukia atvirkštinę reakciją.

Prie S. Nėries ir L. Giros gatvių pavadinimų keitimo sprendimų yra pridėti pusinės tiesos  teiginiai surašyti Darbo grupės protokoluose. Jais remiantis reikalaujama , kad tarybos nariai priimtų abejotinus sprendimus.

Klaipėdos krašte 1935 m. įvyko  Seimelio rinkimai. 1935-1936 m. Klaipėdos krašto gubernatoriaus  Vlado Kurkausko įžvalgose parašyta,  kad   Vokietijos propaganda kišosi  organizuojant Klaipėdos krašto Seimelio rinkimus.  Gubernatorius  manė, jog rinkimams  laimėti  padėjo fiurerio pareiškimai Reichstage ( Fiureris prieš Lietuvą).  

Kai  Vokietijoje valdžia atiteko naciams, tai  lietuviai tikrai nesprendė  dėl E. Vicherto vardo gatvės pavadinimo.   Apie naujos gatvės atsiradimą parašė  lietuviški laikraščiai informuodami faktą (Klaipėdos Kraßto Waldžios Žinios, 1938, 101, 731), o ne tautos norą.

Štai ką Albertas Juška ir Algirdas Antanas Gliožaitis rašo Mažosios Lietuvos enciklopedijoje, straipsnyje “Klaipėdos krašto okupacija ir aneksija”: „1938 privertė Lietuvą paleisti iš kalėjimo Klaipėdos krašto nacių vadą Ernstą Neumanną ir kitus hitlerininkus. Spalio 14 d. vokiečių nacionalistai visas krašto vokiečių organizacijas subūrė į pronacistinę  Memeldeutscher Kulturverband [Klaipėdos vokiečių kultūros sąjunga]. Netrukus jai priklausė 40 000–60 000 narių. Iš aktyviausių, fiziškai stiprių vyrų Vokietijos SS pavyzdžiu organizuotos Ordnungsdienste …..Priekulės smogikai žiauriai sumušė darbininką Benį Jonušį, kuris nuvežtas į ligoninę nuo žaizdų mirė. Saugiškis ūkininkas Gailius sumuštas už tai, kad kalbėjo lietuviškai; JAV žurnalistas Robertas Sellmeris – kad neatsakė į nacistų pasveikinimą „Heil Hitler“. 1938 lapkritį vien Klaipėdoje per savaitę užpulta 80 lietuvių mokinių, nukentėjo 53 Vytauto Didžiojo gimnazijos, 18 Valstybinės amatų mokyklos moksleivių.“

Darbo grupė puikiai žinodama,  kas dėjosi 1938m. spalio-lapkričio mėnesiais Klaipėdoje ir , kad  Lietuvai Klaipėda priklausė tik  formaliai, o faktiški šeimininkai buvo  rudmarškiniai,  visvien pasiūlė  gatvės pavadinimą, nepaisant tų istorinių įvykių, grąžinti.

Manau, kad šiuo atveju, kai istorikai  Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos komiteto nariams  pateikė tik dalį istorinės  informacijos, o kitą nutylėjo,   pasielgė  nedorovingai.

Kiek tarybos narių pasitelkia loginį mąstymą ir aiškinasi, kodėl vienu atveju reikia apklausos, o kitu – ne, o negavę atsakymo nebalsuoja už abejotiną  sprendimą?  Iš šio posėdžio matosi, kad  tik du, o keturi tiki specialistais. Ar ne laikas jau paprašyti saugoti Klaipėdą ir klaipėdiečius nuo įvairių sričių “specialistų” ar  “geradarių”?

Kiek dar šiandieniniams provokiškiems veikėjams turėsime aiškinti, kad rašyti straipsnius t.y. žinoti apie E. Vichertą, Prūsijos hercogystę, karalystę ir panašią istoriją yra būtina, tačiau tai įamžinti, aktualizuoti, puoselėti visiškai netinka?

2025 m. sausio  9 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos  Kultūros, švietimo ir sporto komiteto posėdyje svarstė Liudo Giros gatvės pavadinimo pakeitimą.   Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė   siūlė dar kartą  L.  Giros gatvę pavadinti Ernsto Vicherto vardu. Protokole, kuris yra pateikiamas prie sprendimo parašyta, jog Vitalijus Juška pasakė,  kad neturime bijoti jo vokiškumo.

 Vienas Klaipėdos istorikas tą patį  teigia apie Vokietijos pirmąjį “plieninį” kanclerį Oto Bismarką, kuris vykdė agresyvią tautinę politiką  – viena valstybė, viena tauta, viena kalba. Pagal tą istoriką,  Šilutės rajone, viename iš kaimų,  gyvena drąsūs žmonės, nes Bismarko vardą davė  gatvės pavadinimui. O gal jie nėra drąsūs, bet – nesusipratėliai?

Ar mes, lietuviai, bijome O. Bismarko ir E. Vicherto?    

Facebooke žinomas visuomenės veikėjas Vytautas Gocentas  parašė, kad  paminklą “Borusija” nuvertė  Martyno Jankaus pasamdyti žmonės.  Ar Mažosios Lietuvos patriarchas M. Jankus bijojo paminklo “Borusija”?

Mes, šio krašto gyventojai, privalome deklaruoti  pasaulėžiūrą, kurios laikėsi  Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis, Erdmonas Simonaitis ir kiti šio krašto autochtonai, t.y. negerbti tuos, kurie vykdė prievartinės germanizacijos politiką, tame tarpe, tyčiojosi iš lietuvių.  

Negarbinimas kolonistų , vykdžiusių asimiliaciją,  jų smerkimas nėra vokiškumo baimė.

Manau, to nenorėdamas, Bismarko nutautinimo politiką labai taikliai atskleidė Dainius Elertas. Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupės  posėdyje  jis pasakė: “Vokietijos imperijoje mokyklose buvo mokoma vokiškai, tačiau Prūsų Lietuvoje laisvai ėjo lietuviška spauda, lietuviškai vyko pamaldos, lietuviškai pasisakydavo kunigai, lietuvininkai galėjo sudaryti savo politines partijas, kultūrines organizacijas, rengti dainų šventes ir kt.“

Bismarko  nutautinimo politika:  mokyklos slenksti peržengei -kalbėk vokiškai. Jo nutautinimo metodai orientuoti į jaunimą.  Patarlė sako: “lenk medį kol jaunas”, t.y.  ugdyk jaunimą per vokišką žodį, mokyk gėdytis lietuviškų šaknų. Vyresnio amžiaus žmonių neperauklėsi, vokiečiais juos nepaversi, tai išsispręs savaime ir erzinti jų nereikia, o geriau suvaidinti demokratiją.

E. Vicherto apsakymas “Šaktarpis” parašytas, taip vadinamu, nutautinimo  stiliumi. Vyresnio amžiaus lietuvis Jurgaitis – niekšas, atstumianti asmenybė, o jo dukra, t.y. jaunimas–doras kaip ir vokietis, pavarde Grinbaumas.

 Įamžinti istorinę asmenybę, kuri per vaizdingą žodį vykdė lietuvių tautos asimiliaciją – nepagarba  M. Jankui ir visiems šio krašto  lietuviams. Jie sugebėjo nepakliūti į nutautinimo tinklus, į vokiečių tautininkų  materialinės gerovės  glėbį ir padarė reikšmingiausią darbą savo gyvenime – padėjo grąžinti Klaipėdos  kraštą Lietuvai.

Kultūros, švietimo ir sporto komiteto nariai išklausė mano teiginius, kad  E. Vicherto  veikalas  „Šaktarpis“ yra tipinis kolonisto kūrinys bei, jog  nebuvo bendrauta su L. Giros gatvės  gyventojais, nesutinkančiais, kad gatvė būtų pavadinta E. Vicherto vardu. Komiteto pirmininkas Arvydas Cesiulis  pasiūlė balsuoti už  gatvės pavadinimo pakeitimą.  Jis  pasakė, jog pritaria, kad gatvė būtų pavadinta Ernsto Vicherto vardu ir pridūrė, jog sprendimą priims Taryba sausio 30 dieną, o jų komitetas tėra tik  patariamasis. 

Pasirodo, kad šiam komitetui, išskyrus Romaldą Idzelevičių, nesvarbus yra Klaipėdos miesto gyventojų prašymas, prolietuviškas istorinis įvertinimas ir jie Klaipėdos miesto tarybai pataria gatvę pavadinti E. Vicherto vardu.

Mes, XXI a. klaipėdiečiai,  turime skirtingas  nuomones dėl E. Vicherto veiklos.  Vieni  mano, kad E. Vichertas yra ta asmenybė, kurią būtų garbė turėti savo vardynuose, kuris vokiečių pasauliui atnešė lietuvių vardą. Tai esanti  mūsų miesto istorinė atmintis, nes Klaipėda- daugiakultūris miestas. Kiti mano, kad Klaipėdos miesto istorinėje atmintyje turime rašytoją,   kuris  vokiečių  pasauliui pavaizdavo Prūsų Lietuvą. Čia gyveno ir lietuviai, kurie, pagal jį,- menkystos, amoralūs žmones.

Nutautinimo politikos esmė, kad mes, atseit, tokie, kokius aprašė E. Vichertas. Todėl turėtume nepykti už „tiesą“ ir įamžinti rašytoją. Kiek dar ilgai lietuvio, neišsižadėjusio savo gimtosios kalbos, žeminimą vadins „tiesa“ ir siūlys tos  „tiesos“ skelbėjus  įamžinti?

Istorijos negalima pakeisti. Klaipėdos krašte 700 metų buvo diegiama vokiška kultūra, kalba. Tai žinodami, turime įvertinti agresyvaus germanizavimo pasekmes, bet ne O. Bismarko politikos vykdytojui suteikti gatvės pavadinimą.

Artūro Šulco straipsnyje „Pribrendo sprendimui dėl Salomėjos Nėries ir Liudo Giros gatvių“ yra paminėta mano, Virginijos Jurgilevičienės,  pavardė.

Pasirodo, kad jau „išsirpo ir  pribrendo“ sprendimas keisti gatvių pavadinimus.  Ar tikrai „pribrendo“?

Neseniai buvome supažindinti su naujos Vyriausybės, kuriai vadovauja Gintautas Paluckas darbų sąrašu. Naujoji Vyriausybė nutarė  švelninti įtampą dėl istorinės atminties vertinimo.  Ji planuoja peržiūrėti Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius  režimus ir jų ideologijos įstatymą.

Kas gali paneigti, kad naujoji Vyriausybė primygtinai nereikalaus keisti gatvių pavadinimus? Mes nežinome, mes laukiame, kad, galimai, desovitizacijos įstatymas bus panaikintas.

Įdomu, ar miesto meras  siūlo, ar teikia sprendimą dėl gatvių pervadinimo? Tik klausimas, kodėl „pribrendo“ miesto tarybai reikalas svarstyti  visuomenę skaldantį įstatymą?  

Keistai skamba žodis „pribrendo“.  Manau, iš tikrųjų, „pribrendo“ laikas  Lietuvos visuomenės kvailinimui, atseit, įstatymas geras, nes yra savivaldybių tarybų kurie skuba tą įstatymą įgyvendinti.

A. Šulcas, rašydamas tą straipsnį, galėjo apsiriboti žodžiu „pribrendo“, t.y. plačiau parašyti kaip  „išsirpo“ reikalas įgyvendinti visuomenę skaldantį įstatymą.  Nenorėjo. Reikėjo būtinai paminėti  mano teiginį, kad „ apklausa nieko nereiškia, mitingas reiškia viską“.

Apklausos tapo tariama demokratijos išraiška. Šios demokratijos, t.y.  apklausos  perlas buvo balsavimas dėl dalyvaujamojo biudžeto. Vos ne savo kieme paruošia projektą už 100 tūkstančių  ir jis įgyvendinamas, nes už jį  labai daug balsavo. Privačių rajonų gyventojai, jaunimas  yra geriau įvaldęs internetą  ir  laimi.  Laimi ne naudingiausias miestui projektas, laimi tas siūlymas, kuris sulaukia daugiausia balsų.

Todėl teiginys, kad visuomenės įtraukimui į sprendimų priėmimą  užtenka apklausų, kurias organizuoja valdžia,  yra  dirbtinės demokratijos pavyzdys.   Visuomenės organizuojamus renginius, mitingus taip pat reikia įtraukti į sprendimų priėmimą,   nes tai tiesioginė gyvetojų nuomomės išraiška, neužsakyta valdžios. Todėl tariami kovotojai už demokratiją, pasitelkę apklausas, neturėtų tyčiotis iš aktyvių piliečių.

Manau, kad mano pavardė paminėta, kad   paauklėti  tarybos narius, jog  priimant sprendimą reikia remtis apklausa, o ne gyventoju mitingu arba poezijos skaitymais, kurie vyko Klaipėdos miesto viešojoje  Meno skyriaus  bibliotekoje.