Piliečiams

Pr. spaudai, Petras Gražulis, Europos Parlamento narys  +37069842163

2024 m. spalio mėn. 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresnioji tyrėja Olga Švenčionė priėmė nutarimą Nr. 10-ANR_N-28167-2024 administracinio nusižengimo byloje ROIK: 23225056110, kuriuo pripažino Petrą Gražulį kaltu dėl viešo sovietinės kario uniformos demonstravimo.

Nors žodinio nagrinėjimo stadijoje pateiktas paaiškinimas ir paaiškinime raštu pakartota, kad tai daryta visuomenės informavimo apie istorinius ir dabarties įvykius, totalitarinius ar autoritarinius režimus tikslais.

Tačiau policijos tyrėjai, nagrinėję šią bylą, visiškai ignoravo šiuos argumentus, tarsi P. Gražulis būtų toks pats, kaip Sovietų Sąjungos karo veteranai, kurie su tokiomis uniformomis atvykdavo švęsti sovietinių švenčių į Vilniaus Antakalnio kapines ir tomis uniformomis nepagristai didžiuodavosi.

Tuo metu P. Gražulis elgėsi visiškai priešingai. Sovietinę tankisto uniformą viešai rodė legalaus mitingo metu, siekdamas informuoti visuomenę apie visuomenei labai svarbius ir žinotinus istorinius įvykius. Norėjo viešai paskleisti istorinę informaciją apie pilietį Čmil, kuris 1944 m. įvažiavo į Lietuvą su okupacine SSRS kariuomene, dėvėdamas sovietinę tankisto uniformą.

Tokiu būdu norėta nušviesti jo indėlį į Lietuvos Respublikos okupaciją ir genocidą, kuris galimai slepiamas jo anūkės, buvusios Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen. Taip pat siekta, kad pastaroji įvertintų šį indėlį, atskleisdama, kam ji lojali – ar Lietuvos Respublikai, ar Sovietų Sąjungai.

Pažymėtina, kad pati sovietinės tankisto uniformos dėvėtojo anūkė Viktorija Čmilytė-Nielsen 2015 m. kovo mėn. dalyvavo Rusijoje surengtame Pasaulio moterų šachmatų čempionate, kuris akivaizdu, kad tyčia buvo surengtas Krymo užgrobimo 2014 m. metinių proga ir netoli Krymo – Sočyje.

Tuo labiau kad tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje būta atvejų, kai aukšti valstybės pareigūnai (Vincas Vitkauskas, Antanas Merkys, Kazys Bizauskas) deklaravo savo lojalumą Lietuvai, bet lemiamu momentu ją išdavė.

Dabar, kasdien stiprėjant Rusijos agresijos grėsmei, vykstant kruvinam karui Ukrainoje ir informaciniam karui su Vakarų demokratijomis, itin svarbus aiškumas dėl esamų Lietuvos Respublikos politikų ir valdininkų lojalumo, ypač tuometinės Seimo Pirmininkės V. Čmilytės-Nielsen, kuri aukščiau minėtus savo senelio biografijos faktus itin kruopščiai slepia ir vengia įvertinti.

Ji niekada nepasmerkė nei savo senelio, nei savo tėvo, kuris buvo KGB rezerve, darbų ir nusikaltimų Lietuvai. Tuo darytina išvada, kad jis savo tylėjimu pritaria savo tėvo ir senelio nusikaltimams Lietuvai.

Kaip iš viso yra įmanoma, kad P. Gražulis, buvęs sovietinis kalinys – paskutinis SSRS kalinys, priklausęs Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupei, Eucharistijos grupei, dalyvavęs antisovietiniuose mitinguose ir už tai teistas, persekiotas, kalintas, šlovintų okupacijos simbolį – V. Čmilytės-Nielsen senelio tankisto uniformą? Ta uniforma demonstruota su širdgėla, o ne su pasididžiavimu. Todėl toks kaltinimas ir nuobauda yra didžiausias sovietinio kalinio įžeidimas.

Tai – kovos prieš sovietinę sistemą ir už Nepriklausomą Lietuvą paniekinimas. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus, prašoma šią administracinę nuobaudą panaikinti, nes aukščiau aprašyti veiksmai visiškai atitinka Administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį:

524 straipsnis. Nacistinių, komunistinių simbolių, totalitarinių ar autoritarinių režimų simbolių platinimas ar demonstravimas.

3. Pagal šį straipsnį neatsako asmenys, kurie padaro šio straipsnio 1, 2 dalyse nurodytas veikas muziejų veiklos, visuomenės informavimo apie istorinius ir dabarties įvykius, totalitarinius ar autoritarinius režimus, švietimo, mokslo, meno, kolekcionavimo, antikvarinės ar sendaikčių prekybos tikslais, asmenys, kurie naudoja oficialią egzistuojančios valstybės simboliką (išskyrus dvispalvę (juodos ir oranžinės spalvų) Georgijaus (šv. Jurgio) juostą naudojančius asmenis), ir Antrojo pasaulinio karo dalyviai, vilkintys savo uniformą.

Tie  tautiečiai, kurių galvose  košė, o ne istorinės situacijos analizė, kaltina S. Nėrį ir kitus lietuvius. Atseit, jie okupantams  pardavė Lietuvą, išvykdami 1940 m. rugpjūčio mėn. į Maskvą „saulės“.

Tik turintis košę galvose Lietuvos rašytojus bendradarbiavusius su sovietine okupacine valdžia   lygina su  Norvegijos rašytoju Knutu Hamsonu.  Norvegams neteko  patirti sovietinės okupacijos,  skelbusios, jog žino kaip įgyvendinti socialinį teisingumą. Todėl jų kolaboranto, rašytojo  K. Hamsono,  nacių gerbėjo negalima lyginti su S. Nėrimi.

Nemažai reikia turėti galvose  košės,  kad suveltumei XX a. įvykius:  1940 m. birželio mėn. – Tarybų sąjungos okupaciją,  1941 m. – nacistinės Vokietijos okupaciją, 1944 m. – II -ąją Tarybų sąjungos okupaciją.

1940 m. Lietuva nesugebėjo Tarybų sąjungai pasipriešinti, nes sovietai organizavo sėkmingą  informacinį karą,  papirko tinkamus Lietuvos vyriausybės narius. Okupantai  paskelbė apie tariamos revoliucijos pergalę ir žinomų lietuvių prašymą priimti Lietuvą į Tarybų sąjungos sudėtį.

1941 m ir  1944 m. įvykiai panašūs, nes lietuviai, neapsikentę raudonojo maro siautėjimo, pasipiktinę jų  darbais,   dalyvavo Birželio sukilime (1941 m), o vėliau (1944 m -1953m. ) partizaniniame judėjime.  Tik košės prisidėję į savo galvas Birželio sukilimą ir jo dalyvius kaltina  dėl  holokausto,  užmiršę, kad  nuo 1941 m. Lietuvoje vienintelė  kaltininkė dėl žydų naikinimo yra  nacistinė Vokietija. Nemažiau košės turi galvoje ir tie, kurie  S. Nėrį ir kitus tautiečius  kaltina dėl sovietų siautėjimo, kai vienintelė kaltininkė yra Sovietų sąjunga.

Būtų puiku, kad mūsų patriotai išsikratytų košę iš savo galvų, nes tik tada  jiems nekiltų noras kaltinti  mus, lietuvius,  dėl žydų naikinimo per II pasaulinį karą ir teigti, jog  S. Nėris  bei kiti tautiečiai,  okupavus Lietuvą sovietams, kalti dėl okupacinės politikos, kurią vykdė „vyresnis brolis“  iš rytų.   Užkariautojui priklauso valdžios galios, jie priėmė sprendimus naikinti okupuotą tautą. Naciai apgyvendinti vokiečiais, 0 sovietai  apgyvendinti rusakalbiais.

Sovietų sąjunga perėmė carinės Rusijos naudojamas priemones kaip reikia grobti svetimas žemes, o po to valdyti okupuotas tautas.  Mums, lietuviams, teko gyvai išgyventi ir stebėti būdus, kurie padeda okupantams  „patvarkyti“ nukariautą kraštą. Štai šios priemonės:

1. Tauta yra amorali, stokojanti tolerancijos žydų tautybės žmonėms, degradavusi, homofobiška.

2. Tauta yra amorali, dominuoja skundikai ir kolaborantai.

Okupantai tautai formavo  nepilnavertiškumo kompleksą- paklusnumą, baimę, antra, jie  nukreipdavo žmonių pykti  ant savų  kolaborantų, skundikų.  Naudojant tokias priemones  užkariautojams lengviau būdavo valdyti okupuotą tautą.

Karas Ukrainoje reikalauja geriau pažinti  okupantų naudotą ideologiją,  kurios esmė, jog  nukariautos tautos atstovai yra kalti dėl okupantų nusikaltimų žmogiškumui. Okupantai nukariautos  tautos pyktį nukreipę į lietuvius, tapusius jų pagalbininkais, t.y.  S.Nėrį, Liudą Girą ir kt., o tada save vaizduoja esančius ne prie ko, savotiškais geriečiais.

Pastovus mano  pasaulėžiūros kritikas, visuomenininkas Virginijus Partaukas,  pasakė:  ,,Lietuviai, kurie dalyvavo holokauste,  „saulės“ parvežime yra šiek tiek  kalti dėl Lietuvos okupacijos, II pasaulinio karo ir pokario įvykdytų nusikaltimų“.  Jis negirdėjo, neskaitė, jog okupavus kraštą, visa kaltė atitenka okupantui.

Niekada to ir  neperskaitys, nes holokausto, pokario istoriją parašė buvę NKVD-stai Bronislavas Baranauskas ir Eusiejus Rozauskas. Negi okupantas duos nurodymą  parašyti, kad jie, sudarę sutartį su naciais,  yra kalti dėl žydų žudynių, Lietuvos žmonių naikinimo?

Okupanto kaltės negalima perkelti ant okupuotos tautos, nes jei nebūtų atėjęs su ginklu okupantas, tai nebūtų atsiradę kolaborantų. Jei sutinkame dalintis kalte,  bausti savo kolaborantus, tai įjungiame žalią šviesą  naujiems nukariavimams, okupantų siautėjimui.  Būtent tai šiandien ir vyksta Ukrainoje.

50 metų  Lietuvoje okupantai mokė jaunąją kartą iš vadovėlių, kuriuose niekinami tautiečiai, jiems pritaikomi dirbtiniai kaltinimai, jog tai žydšaudžiai, banditai ir pan. Atgavus nepriklausonybę, tarybinių laikų istorija apie holokaustą  beveik nepakito, ją perrašė, citavo  ir apie tai rašo  Violeta  Rutkauskienė str. „Kodėl šmeižiama Lietuva ir jos didvyriai?

 Apie partizaninį judėjimą, apie persirengėlius, apie sąmoningą kiršinimą, persirengėliams išžudant valstiečių šeimas istorija stengiasi nutylėti.  Kiek išžudė persirengėliai  taikių gyventojų? Nežinome. Okupantai,  vykdydami nurodymą  iš NKVD, savo žmones aprengdavo Lietuvos kariuomenės kareivių rūbais, infiltruodavo  į partizaninius būrius tik vienu tikslu-  žudyti kaimo  žmones, nes tada jų nebereikėjo vežti į Tolimuosius rytus.  Istorija ir šiandien daug nutyli apie priemones, metodus, kuriuos naudojo okupantai.  Kol  mūsų istorijoje daugiau šmeižto ir netiesos, – nustokime  auklėti tautiečius, reikalaujančius  palikti S. Nėries įamžinimą gatvių pavadinimuose.

Naivi ir vaikiška kova su buvusiais kolaborantais, manau, yra buvusių okupantų iš rytų užsakymas. Kariaudami su savo tauta, mažiau, o gal ir visai nekovojame informacinio karo su būsimu okupantu, kad daugiau nepasikartotų  karo žudynių.

Klaipėdos miesto taryba 2024 m. spalio mėn. priims sprendimą dėl  2024–2026 metų strateginio veiklos plano pakeitimo.

Plano rengėjai nurodė  Nr. 001-03-02-08, kad tvarkys 1923 m. Sukilėlių memorialą Skulptūrų parke.

Prašome, tvarkant Budrių antkapinį paminklą, 1923 m. Sukilėlių memorialą,  taip pat pastatyti atminimo lentelę Viliui Šaulinskiui.

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto antrasis sekretorius V. Šaulinskis, kaip spaustuvininkas, 1923 m. sukilime buvo atsakingas už atsišaukimų ir plakatų spausdinimą.

Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, vyriausiasis mokslo darbuotojas, profesorius, Klaipėdos universiteto istorikas Vasilijus Sofronofas straipsnyje  „ Lemtingųjų įvykių šimtmetis: 1923-iųjų sausio 9-oji“  Martynui Vainoriui pateikė tokią  informaciją, kad „Manifestas Visiems gyventojams Klaipėdos krašto buvo išspausdintas Kaune“. M. Vainorius  kitame str., kuris datuojamas 2024-09-21  „Idealistai reikalingi tik esant pavojui, o ne dalinant pinigus“ apie V. Šaulinskį  parašė, kad  „Anot „Lietuvos aido“: „Pažymėtina, kad jo asmenyje sukilimui ruošti turėta labai naudinga pajėga. Slaptiesiems sukilimo atsišaukimams išleisti buvo labai didelė rizika. Tačiau juos pagaminti jis apsiėmė pats, ir niekas apie tai nežinojo.“

Manau tik todėl, kad reikėjo klastoti Klaipėdos krašto istoriją, neigti Mažosios Lietuvos patriotų indelį į 1923 metų sukilimą, atgavus nepriklausomybę, nebuvo atstatyta atminimo lenta Viliui Šaulinskiui. Esant  ženklui visuomenei bus aiškiai pasakyta, kad Manifestą ir kitus slaptus atsišaukimus spausdino ne Kaune, bet Klaipėdoje V. Šaulinskio spaustuvėje S. Daukanto gatvėje.

Prašome į  2024–2026 metų strateginio veiklos planą įtraukti ir ženklo sukūrimą skirtą V. Šaulinskiui  prie Sukilėlių paminklo.

 Universiteto seniūnaitė Virginija Jurgilevičienė

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Klaipėdos atstovybė susipažinusi  su Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos Klaipedos skyriaus frakcijos siūlymu Salomėjos Nėries gatvę pavadinti Adolfo Ramanausko – Vanago vardu  yra pasipiktinusi   pateiktais argumentais.

Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų Klaipedos skyriaus frakcija prašo įtvirtinti istorinę tiesą, tačiau kaip ją atstatyti,  jei  1940 m. birželio 15 d. A. Ramanauskas – Vanagas nedalyvavo jokiose kovose už Lietuvos laisvę, nebuvo  1940 m.  didvyriu, nes Lietuvos valdžia,  žinodama to meto politinę padėtį,  nutarė nesipriešinti. Prezidentas Antanas Smetona  pasitraukė iš Lietuvos.  Todėl Konservatoriai  priešpastatyti  S. Nėriai   A. Ramanauską – Vėtrą  elgiasi  amoralaliai,  nes 1940  m. birželio Lietuva patyrė totalinę apgaulę dėl šviesios ateities pažado.

Lietuviai į kovą pakilo tik 1941 m. birželio 23 d., supratę kokia žiauri ir klastinga yra Tarybų sąjunga ir jos politika. Deja, naujieji okupantai – nacistinė Vokietija neilgai leido veikti Lietuvos laikinajai   vyriausybei. Lietuviai, kurie kovojo su raudonuoju maru yra vadinami žydšaudžiais.  Konservatoriai Seime atsisako minėti  Birželio sukilimo datos.

Tarybų sąjungai pradėjus  II-ąją  Lietuvos okupaciją,  į kovą už Lietuvos laisvę įsijungė A. Ramanauskas – Vanagas.

S. Nėries atgaila, kuri buvo paviešinta per jos eiles,  buvo tylioji rezistencinė kova.

Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų Klaipedos skyriaus frakcijos  pasiūlymas surašytas, atsisakant  įvykių chronologijos ir demonstruojant vien emocijas, t.y. tipinė   manipuliacija, kurios tikslas paveikti ir kontroliuoti klaipėdiečius.

Būtina užsiminti ir apie  laisvės kovų didvyrio A. Ramanausko-Vanago įamžinimą Klaipėdoje ir apie Klaipėdos  patrauklumą turizmo požiūriu.  Ant pastato  S. Nėries 5, Klaipėda yra pakabintos kelios paminklinės lentos.  Meniniu ir vizualiniu požiūru atminimo lenta, kuri skirta didvyriui A. Ramanauskui – Vanagui yra nepagarba mūsų didvyriškai praeičiai. Ar garbingas tautietis vertas skardinės  lentelės, kuri linkusi apsinešti rūdimis? Nejuokinkite, konservatoriai, kad tokia atminimo lenta suteikia patrauklumo turizmo požiūriu. Ar ne jūsų, konservatorių,  valdymo metais Klaipėdos savivaldybė įsigijo apie pusę šimto prastos kokybės rūdijančių metalinių  lentelių?  Jas  pakabinote  įvairiose miesto vietose, kurios darko miesto veidą ir daro jį nepatraukliu turistams.

Visi Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos Klaipedos skyriaus frakcijos  teiginiai ir palyginimai  turi aiškų tikslą –  skiepyti neapykantą  mūsų istorijai.

Reikalaujame  siūlymą nesvarstyti.

Klaipėdos miesto savivaldybė paskelbė apklausą dėl S. Nėries gatvės pavadinimo  pakeitimo,  Susipažinti galima  facebooko puslapyje  https://www.facebook.com/klaipedos.savivaldybe.   Šis skelbimas susilaukė didelio susidomėjimo ir apie  tūkstantį komentarų. Didžioji dalis komentatorių  reikalauja nekeisti gatvės pavadinimo.

Politikai Vytautas Grubliauskas, Lina Skrupskelienė facebooke pateikė savo nuomonę dėl gatvės pavadinimo pakeitimo. V. Grubliauskas įrašė pokalbį su Klaipėdos miesto garbės piliečiu Vytautu Čepu, kuris pasakė: „Leiskit žmonėms gyventi tokioje Lietuvoje, kokioje jie nori. Kodėl grupelė žmonių sprendžia gera buvo poetė Salomėja Nėris ar ne?“ Lina Skrupskelienė  facebooke parašė, kad „ Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, šiuo metu išgyvena laikotarpį, kai peržiūrimos ir permąstomos istorijos, kultūros ir politikos sąsajos. Tačiau ar tikrai reikia skubėti ir keisti gatvių pavadinimus, kai šalia yra daugybė kitų svarbių klausimų? Ar nėra svarbesnių darbų, nei lentelių perrašymas ir senųjų pavadinimų keitimas?“

Konservatorė  Paulė Kuzmickienė yra iniciatorė  daugumą lietuvaičių pašiurpinusio  įstatymo, kuris  draudžia propaguoti totalitarinius ir autoritarinius režimus. Dauguma klaipėdiečių ir politikų mano, jog tai konservatorių rinkiminis  šou, kurio tikslas mobilizuoti savo rinkėjus.  Atseit, jie, konservatoriai,  už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, o visi kiti, kurie reikalauja palikti S. Nėries gatvės pavadinimą yra vatnikai. Ar pasitvirtins konservatorių  rinkiminiai triukai, kurie primena fašistinės propagandos elementus, tai parodys rinkimai, kurie vyks spalio 13 d.

Vytautas Valevičius, humanitarinių mokslų daktaras, internetiniame laikraštyje „Atvira Klaipėda“ straipsnyje  „Šių dienų fašizmas“ rašo, kad „… šiuolaikinis fašizmas remiasi trimis pagrindiniais bruožais: priešų (vidinių ir išorinių) paieška, jėgos (prievartos) kaip visų problemų sprendimo būdu bei perdėtu praeities mistifikavimu, suteikiant jai nebūtą turinį. Aišku, kad prie vardintų valstybių būtų galima pridėti ir daugiau, tačiau ir fašizmas yra ne visose, kai kur jis prasideda, kai kur baigiasi.“

Manome, kad Lietuva, kaip būtų liūdna turi  fašizmui būdingų  bruožų. Lietuvos valdantieji surado vidinius priešus – poetus, rašytojus, kurie vyko į Maskvą „saulės“ parsivežti. Dauguma tautiečių reikalauja nustoti ieškoti  priešų (vidinių), nes Ribentropo Molotovo paktas apsprendė   Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos likimą. „Saulė“ ruošėsi savo užtekėjimui nuo 1939 metų ir užgriuvo ne todėl, kad jos laukė  dalis lietuvaičių, bet todėl, kad  Sovietų sąjunga prisigamino pakankamai tankų okupacijos įvykdymui. Konservatoriai tapo sovietinės propagandos tęsėjais, t.y mistifikavo S. Nėrį, suteikė jai galias, o ne sovietiniams tankams.

Jei savivaldybė atsisakys pakeisti gatvių pavadinimus, tai jai bus skirta bauda. Konservatoriai kaip tinka fašizmo  ideologams teigiamai vertina prievartos naudojimą politinėje kovoje.    Tariami  demokratai  skelbia apklausą, pateikia tris variantus, o ketvirto pasiūlymo, kad gatvės pavadinimas liktų senas, t.y.  S. Nėries vardas,  nėra.

Aišku, kad Lietuva nėra Šiaurės Korėja, Iranas, tačiau fašizmo elementai aiškiai matosi. Tauta yra baudžiauninkai, vatnikai, mažaraščiai, nesusipratėliai, kuriuos reikia priversti paklusti teisingai Konservatorių partijos linijai.

Prašome Klaipėdos miesto tarybos,  sulaukus dėl S. Nėries gatvės pavadinimo  apklausos rezultatų, nesvarstyti iki rinkimų į Seimą. Po rinkimų kreiptis į Savivaldybių asociaciją ir inicijuoti įstatymo pakeitimą.

Primenu, kad Vasilijus Safronovas,  Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras kartu su Klaipėdos universiteto kolegomis 2023 m. sudarė dokumentų rinkinį pavadinimu „1923-ieji: Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” . Šiame dokumentų sąvade  jis įdėjo abejotinos vertės Vokietijos kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešimą apie lietuvius sukilėlius, kurie represavo žydus, juos iškeldinat iš savo namų. Kaip pavyzdys buvo nurodyta, kad tuo metu kažkoks Javšicas buvo iškeldintas iš savo namo, o jį užėmė lietuvių sukilėliai. Buvo sudarytas įspūdis, kad Klaipėdos sukilimas, siekęs šio krašto įsijungimo į Lietuvos valstybę, buvo nukreiptas prieš žydus.  Šią istoriją tiriamajame straipsnyje „Neerzinkite klaipėdiečių“   išsiaiškinti pabandęs žurnalistas Martynas Vainorius, atrodo, ją padarė tik dar labiau neaiškią.

Pabandžiau sužinoti, kiek  Klaipėdoje gyveno Javšicų ir kas buvo toks „nukentėjęs“ Javšicas. Paprašiau  kultūros istoriko  Audriaus  Valicko  pagalbos, nes jis   ikikarinės Klaipėdos žemėlapyje maudosi, lyg žuvis vandenyje, neblogai susigaudo ir adresų knygose.

Štai ką sužinojau iš Klaipėdos-Memel miesto adresų knygų, kurios datuojamos XIX a. II puse -  XX a. I puse, apie žydų tautybės klaipėdiškius, nešiojusius pavardę Javšicas (Jawschitz).   Bankininkas Isaak Jawschitz buvo Moltkės g. Nr.3  namo savininkas. Šiame pastate jis pats gyveno ir dar butus nuomojo. Vėliau I. Javšicas  persikėlė į  Kanto gatvę Nr.4.   Jakobas Jašvicas buvo tik   Liepojos g. Nr.15 savininku,  jis  nebuvo įrašytas kaip gyventojas. Tame pačiame name gyveno prekybininkas Jankel Jawschitz, tačiau  XX a. ketvirtajame dešimtmetyje   Jankelis Javšicas jau figūruoja kita pavarde – Javšiutcas. Aiški pavardės transformacija. 1935 m. tame pačiame name butą turėjo Taube Javšiutc.   Parko g. Nr.16  gyveno  Isaak Jawschitz, jis buvo Augustės Viktorijos gimnazijos  mokytojas. Isako Javšico  butas buvo   taip vadinamame  mokytojų bendrabutyje. Faiwel Jawschitz, pagal adresų knygą,  1909 m.gyveno  Kirpėjų g.,  o vėliau persikėlė  gyventi į  Friedricho Wilhelmo  g. Nr. 35/36.    Adresų knygoje jis įrašytas ne tik  namo savininku, bet ir gyvenančiu, t.y. užimančiu vieną butą . Kitas  F. Javšicas (ar tas pats Faivelis Javšicas, ar jau kitas)  įrašytas savininku ir gyventoju adresu Aleksandro g. 2B. Iš adresų knygos yra neaišku,  nes  įrašyta tik pirmoji  vardo raidė F. Jašvicas.   Galimai  Faivelis Jašvicas turėjo du namus, abejuose po butą, kuriuose gyveno jo šeima, o kitus butus nuomojo.

Faivelis  Javšicas, remiantis 1915 metų  adresų knygomis,  buvo dar ir  medienos pirklys. Viename bute gyveno jis pats, o kituose įrašyti 4 nuomininkai . Kadangi pastatas buvo dviejų aukštų su mansarda, vienu metu jame galėjo įsikurti tiek kelios įstaigos, tiek gana nemažai gyventojų. 1926 m. Fridricho Wilhelmo 35/36 namo  savininku  tebėra tas pat žydas F. Javšicas, o  nuomininkų buvo jau 6,  vėliau jų skaičius dar labiau išaugo.  Vyriausiajam  Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetui  tikrai nereikėjo užimti viso namo, būtų pakakę išsinuomoti vieną patalpą.  Todėl tampa visiškai neaišku, kokiu pagrindu kilo konfliktas, paminėtas Tilžės kriminalinės  policijos pranešime, juolab  kad kitų šaltinių, mininčių šį faktą, nėra arba jie yra „pritempti“. Galbūt  jokio namo savininko F. Javšico iškeldinimo išvis nė nebuvo, o jei ir įvyko koks ginčas tarp šeimininko bei  patalpų nuomai ieškančio Vyriasiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto, tai jis buvo mažareikšmis, nes kituose šaltiniuose nėra aprašytas. Tilžės policijos (t.y. užsienio šalies) pareigūnai galėjo surašyti minėtąjį pranešimą  remdamiesi viso labo sklandančiais gandais, kažkokiems vokietininkams išvydus ant namo sienos pakabintą Lietuvos vėliavą,  o ne paties F. Javšico skundu.   Šios pažymos surašymo priežastys galėjo būti pačios įvairiausios- nuo paprasčiausios laikraštinės anties iki tautinės nesantaikos kurstymo.

1922 m. gruodžio mėn. 18d. Klaipėdoje susidarė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetas. Jis  pirmą atsišaukimą atspausdino vokiečių kalba. Jame rašoma, kad medžio industrijos sumetimais ponai Krausas ir Jahnas įsteigė klaipėdiečių-lenkų Prekybos draugiją „Mempol“.  Kaip žiūrėjo ir vertino klaipėdiškiai, kurie buvo susiję su medienos verslu, naują lenkišką neaiškių tikslų siekiantį konkurentą „Mempol“? Įdomu, ar  Javšicas, kurio verslas irgi mediena, buvo susijęs su prekybos draugija „Mempol“? Tame pačiame atsišaukime rašoma apie mokesčius,  kad  „ Jau ir dabar bandoma vien ūkininkų ir namų savininkų sąskaiton  virš vandens išsilaikyti“, o F. Javšicas buvo  dar ir namo savininkas,  kuris nuomojo butus.   Kodėl lietuviai, laisvo miesto  „auką“  ir  savo galimą sąjungininką F. Javšicą turėjo priverstinai  iškeldinti?

1923 metų sukilimas prasidėjo tik   tada, kai lietuviai, nuvykę  1922 m. lapkričio mėnesį į Paryžių, sužinojo, kad I pasaulinio karo nugalėtojai nusprendė Klaipėdą  paskelbti laisvuoju   miestu, o ne perduoti Lietuvai.  Kova dėl Klaipėdos  tarp lietuvių, vokiečių ir lenkų prasidėjo 1919 m., po Versalio taikos sutarties pasirašymo, kai Klaipėdoje buvo įkurtas vykdomasis komitetas. Į šį komitetą įėjo vyriausias burmistras  Altenbergas, viršininkas Honings, pirklys Jahnas ir dar trys miestiečiai, kurie atstovavo darbininkus bei  dvarininkus. Vėliau, o tai 1920 m.vasario mėn., atsikraustė prancūzai, kuriems vadovavo generolas Odry. Lenkai, nors juos rėmė prancūzai, negalėjo organizuoti sukilimo, nes lenkų čia kaip ir nebuvo, vokiečiai pralaimėjo karą ir jie  „balso“  neturėjo. Todėl šios politinės jėgos norėjo, jog Klaipėda būtų  laisvas miestas bent dešimt metų.  Vieninteliams lietuviams netiko  Klaipėda kaip laisvas miestas  ir vieninteliai lietuviai  galėjo organizuoti sukilimą, nes  Klaipėdos krašte gyveno nemažai  lietuvių.  „Freištaatininkai“- laisvo miesto ideologai, abejojančius klaipėdiškius arba nesidominčius politika,  siekė patraukti  į savo pusę,  naudodami juodąją propagandą, visišką melą, dezinformaciją. Jie pasirinko tokią veikimo politiką, kad yra vokiečiai ir  kalba vokiečių vardu.  „Freištaatininkams“ svarbiausia buvo sukiršinti lietuvius su vokiečiais. Jonas Vanagaitis almanache „Kovos keliais“ rašo, kad „Visus lietuvius, ėjusius prieš „freištaato“ politiką, jie stengdavosi apšaukti didžiausiais vokiškumo priešais, aklais nacionalistais, o paskui pavadinti  dargi purviniausias šnipais“.  Papirkinėjimas taip pat buvo naudojamas. J. Vanagaitis ir  Jurgis Aukštuolaitis, vokiečių kariuomenės karo valdininkas,  mažlietuvis, tačiau mažai pažįstamas tilžiškiams, nes kilimo buvo iš lietuvio žvejo šeimos,  1919 m.  Tauragėje įsteigė Pirmąjį Prūsų lietuvių pulką. Deja, J. Aukštuolaitis buvo melagingai apkaltintas, kad išeikvojo lėšas, iškviestas į Kauną, o pulkas išformuotas.  J. Vanagaitis mano, kad tas melas prisidėjo, jog J. Aukštuolaitis jau apie  1919 m.vasarą  ėmė dirbti lenkams, tapo lenkų apmokamu agentu. Mažlietuviai, kurių  neinformavo, kodėl buvo išformuotas jų pulkas, ėmė nepasitikėti didlietuviais. J. Aukštuolaitis, tapęs lenkų šnipu,  juos verbavo, kaltino didlietuvius neteisingai pasielgus, sunaikinus Prūsų lietuvių pulką. Į tą „frieštaatininkų“ tinklą įkliuvo J. Vanagaitis, Jurgis Lėbartas. Jie į Paryžių, į lemiamą ir  paskutinį pakvietimą išvyko „freištaatininkų“ delegacijoje.   J. Lėbartas pasitraukė iš priešų stovyklos dar Prancūzijoje, o J. Vanagaitis tik grįžus į Lietuvą.

Ar sukilėliai, kurie patys buvo „freištaatininkų“ aukomis, turėjo būti kerštingi, iškraustyti iš namų žydą, galimą „freištaatininką“?

Martynas Vainorius  str. „Neerzinkite klaipėdiškių“ parašė, jog „Minėtosios knygos sudarytojai rašo, kad nėra aišku, kuris Jawschitz čia turėtas omenyje, nes Klaipėdoje tuo metu veikė medienos prekybos įmonės „Faiwel Jawschitz“ ir „Gerbrüder Jawschitz“ bei kredito bendrovė „Jawschitz&Sommer“. Medienos verslininkas Faiwelis buvo bankininko Isaako tėvas.“ Kodėl   V. Safronovas į tą  paieškų sąrašą  neįtraukė prekybininko  Jankel Jawschitz, kuris  gyveno   Liepojos gatvėje, o, svarbiausia,  kad  bute?  Kodėl Jankel Javšicas apie 1930 metus  pakeitė  pavardę? Istorikas turėtų paaiškinti, kodėl Kauno valdžiai išsiųstoje B.K. Balučio  telegramoje paminėtą  Javšicą susiejo su Faiwel Jawschitz, kuris gyveno  Friedricho Wilhelmo  gatvėje, jei lietuvio pasiųstoje telegramoje parašyta, kad Jašvicui priklausė tik butas, o Faivelis Javšicas buvo dviaukščio namo savininkas. Galbūt net dviejų namų šeimininkas.  Buto negalima sutapatinti su  dviaukščiu namu.  Publikuojamoje B.K. Balučio telegramoje minimas  Javšicas turi tik butą,  o Faivelis Jašvicas buvo  namo savininkas.  B.K. Balučio telegrama nėra kitas įrodymas,  patvirtinantis lietuvių sukilėlių  savivaliavimą,  atvirkščiai, jis paneigia tokį faktą,nes rašo apie Javšicą, kuris „senokai išvažiavęs“ ir palikęs  pustuštį butą, pasirodo,  pagal adresų knygą, senokai be priežiūros  paliko   ir  savo  nuomininkus.   Klaipėdos universiteto istorikai  paminėjo tik dalį  gyventojų su pavarde Jašvicas, o kitus nutylėjo. Galbūt buvo bereikšmiai  kaip mokytojas  Isakas Javšicas,  namo savininkas Jakobas Jašvicas  arba prekybininkas Jankelis Javšicas. Neužsiminė apie   F. Javšicą, gyvenusi Aleksandro gatvėje.  Klaipėdos- Memel adresų knyga ir Tilžės policijos komisariato pranešimas bei B.K. Balučio pateikti duomenis apie klaipėdiečius  turi tik vieną bendrą jungiantį ryšį – pavardę Jašvicas.  Todėl, manau, kad Tilžės policijos komisariato pranešėjo pažyma  feikinė, t.y melaginga.

Kadangi Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešimą paviešino  Klaipėdos universiteto istorikai,  tai jie ir turėtų jį tinkamai įvertinti, pripažindami, kad Klaipėdos krašto sukilėliai nesiekė konfliktuoti su krašte gyvenusiais žydais.

Juolab, kad Klaipėdos-Memel miesto adresų knygoje, kuri datuota 1942 m., jau žydo Javšico šeima nėra pastato Fridricho Wilhelmo 35/36  savininke. Po sėkmingo sukilimo ir Klaipėdos krašto prisiglaudimo prie Lietuvos nei vienas žydas, kurio pavardė Javšicas, nebuvo išvarytas, ar  iš jo atimtas turtas. 1939 m. kovo mėn. visi klaipėdiečiai su pavarde Javšicas turėjo palikti miestą. Jei išvaryti žydai buvo Lietuvos piliečiai ir persikėlė į kitus Lietuvos miestus, tai  iš Smetoninės valdžios gavo  piniginę kompensaciją.

Martynas Vainorius  str. „Neerzinkite klaipėdiškių“ skyriuje „Komisarą apkaltino be rašytinių įrodymų“  parašė, kad Vasilijaus Sofronovo parengtoje  knygoje „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai“ yra pateiktas  1923 m. sausio 24 d. Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešimas apie žydų tautybės klaipėdietį  Javšicą. Iš šio pranešimo sužinome, kad po Klaipėdos krašto sukilimo klaipėdiečiai buvo  priverstinai iškeldinami  iš namų.

„[Kai kurie] Mėmelio gyventojai žydai buvo priverstinai iškeldinti į kitas gyvenamąsias vietas. Pavyzdžiui, žydų didžpirklio [Jaw]shützo, Petisné draugo, namuose buvo įkurtas lietuvių biuras. Ant šio namo plevėsuoja Lietuvos vėliava“, – buvo rašoma Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešime.

Įdomu, ką vadino Tilžės kriminalinės policijos komisariate lietuvių biuru.  M. Vainorius rašo, kad „Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: Jono Budrio atsiminimai ir jų kritinė analizė“ jos sudarytojas V. Safronovas po viena iš nuotraukų detalizuoja, kad Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas 1923 m. buvo įsikūręs Frydricho Vilhelmo arba Laukininkų (dabar – Tiltų) gatvėje stovėjusiame iki šių dienų neišlikusiame Feiwelio Jawschitzo name (vietoje jo dabar pastatytas prekybos centras „Kiras“, turintis adresą Tiltų g. 16).

Tilžės kriminalinės policijos komisariate dirbantys turėtų pažymoje rašyti tikrą organizacijos pavadinimą-Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, o ne tokį, koks jiems gražiau atrodė.

Klaipėdoje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto posėdis įvyko 1922 m. gruodžio  22  d. Savo įsteigimą jie nutarė paviešinti paskelbdami atsišaukimą, kuris jau buvo atspausdintas vokiečių kalba, adresas nenurodytas. Kitame atsišaukime įrašyta, kad komiteto raštinės  adresas Liepojos g. 5, Klaipėda. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto visus finansinius žygius  apmokėjo Amerikos lietuvis Ivaškevičius.

Vyriausias prancūzų komisaras Petisnė ir jo šalininkai negalėjo ramiai žiūrėti į tokią padėtį. Gelbėjimo komiteto nariai sužinoję, kad juos ruošiasi suimti ir nutildyti taip vadinamą „didlietuvių“ propagandą 1923m.sausio 9 d. pasitraukė į Šilutę.

Vyriasiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas iš Šilutės, iš laikinos emigracijos, grįžo jau po sėkmingo mažlietuvių ir didlietuvių organizuoto sukilimo. Pagal pateiktą V. Sofronovo išaiškinimą Gelbėjimo komitetas turėjo  persikėlti  į  žydo  Javšico namus.

M. Vainorius savo straipsnyje  „Neerzinkite klaipėdiškių“  cituoja  B. K. Balučio telegramą, kurioje parašyta apie klaipėdietį Javšicą:  „Jau telegrafavau Tamstai, kad šiuo atveju, greituoju turbut nepasiseks jokių dokumentų gauti. Smetona kalbėjosi ir tarėsi šiuo reikalu su Budriu. Pasirodo, Javšico tik apytuštis butas pasiliko Klaipėdoj, o jis pats kur tai senokai išvažiavęs…“

Iš telegramos sužinome, kad verslininkas Javšicas  negyveno Klaipėdoje. Įdomu kaip negyvenantį žmogų Klaipėdoje  galima priverstinai iškeldinti, o po to  klaipėdietį, kurio nėra mieste,  įkeldinti  į kitą gyvenamąją vietą?

Logiška, kad sukilėliams buvo reikalingos patalpos. Kaip tos patalpos atitekdavo?  Tų įvykių liudininkė Marija Vanagaitienė prisiminimuose, kurie paviešinti knygoje „ Kovos keliais“ psl. 224  rašo, kad “Buvo būtino reikalo įtaisyti virtuvę ir gaminti pietus. Bet nebuvo patalpų .Tada aš, štabui sutikus, su dviem sukilėliais nuvykau į Miesto butų skyrių pas p. Randelį ir paprašiau parūpinti tokiam tai reikalui patalpas…., pamatęs lauke ginkluotus sukilėlius, buvo mandagus ir paslaugus: patalpas suteikė.“

Iš sukilimo dalyvės prisiminimų sužinome, kad sukilėliai patalpų neužiminėjo, jas suteikdavo   Miesto butų skyriaus darbuotojas  ponas  Randelis.

Galimai pažymos tikslas buvo kiršinti lietuvius su žydais arba kita versija, kad  jau po I pasaulinio karo vokiečiai nemėgo žydų ir pasitaikius galimybei, Javšicui  išvykus,  patalpas  perdavė sukilėliams.

Klaipėdos  istorikai su moksliniais vardais teigia, kad jie turi kažkokią išskirtinę teisę į Klaipėdos krašto istoriją. Mus, kurie esame kai kurių Klaipėdos krašto  įvykių liudininkų palikuonys,  vadina profanais. Mūsų pagrindinį istorinių žinių šaltinį,  Klaipėdos krašto sukilimo liudininko Jono Vanagaičio  surinktą medžiagą ir publikuotą knygoje „Kovos keliais“,  prof. dr. Vygantas Vareikis  vadina Kauno propaganda.

Ar Jiems, kuriems suteikta teisė formuoti istorinę atminti, profesionalu ir solidu  Mažosios Lietuvos sukilėlius apkaltinti remiantis  tik Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešimu?

Ar tikrai reikėjo nukabinti Jonui Noreikai – Vėtrai  atminimo lentą nuo Vrublevskių bibliotekos?

Ar tai nėra bandymas  sumenkinti J. Noreikos  – Vėtros atminimą ir  tęsti šmeižto kampaniją?

Mūsų didvyrių šmeižtą pradėjo Sovietų sąjunga. Jį  tęsė  Rusija, kai prezidentu tapo Vladimiras Putinas. V. Putinas savo draugą Viačeslavą  Kantorą prastūmė į įtakingas pasaulio žydų organizacijas. Viena  jų – Europos žydų kongresas, kurios  narė yra Faina Kukliansky. Ji   2021-11-10   pateikė Lietuvos žydų bendruomenei informaciją apie Austrijoje įvykusį susitikimą, jog „Vykdomosios tarybos nariai susirinko pirmą kartą asmeniškai nuo Covid19 pandemijos protrūkio“. O lapkričio  mėn.9 d. „Moshe Kantor pristatė precedento neturintį išsamų tyrimą, kuriame aprašoma, kaip nugalėti antisemitizmą“. Kas gali paneigti, kad šis išsamus tyrimas nebuvo ruošiamas pasitariant su V. Putinu?    Ar  vienas įtakingiausių žydų  V. M. Kantor, kurio draugas yra V. Putinas , nevadovavo JAV, Vokietijos vyriausybėms per   žydų  organizacijas, nes V.M. Kantor buvo ir pasaulio holokausto forumo fondo  prezidentas, Europos žydų fondo  pirmininkas ir Pasaulio žydų kongreso politikos tarybos pirmininkas.

Ukrainos-Rusijos karas pravėrė ilgai slėptą Putino  politikos įgyvendinimo mechanizmą, kuris buvo  realizuojamas  per surusėjusį žydą V. Kantorą, pateikiant  melagingus, nepagrįstus kaltinimus lietuviams, lenkams  ar kitoms tautoms: antisemitizmu, neapykanta žydų tautai, nacizmo atgimimu.

Lenkų valdžia ir tauta sugebėjo apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų. Mes, lietuviai, nuimdami paminklines lentas, teigiame, jog esame V. Putino informacinio karo aukos, paklusniai vykdome agresyvios valstybės nurodymus.

Putino Rusija paskelbusi  tariamus  kaltinimus dėl Ukrainoje  atgimusio nacizmo leido  naudoti ginklą ir žudyti ukrainiečius, atseit, jų negaila, jie naciai.

Mes pasiduosime Kremliaus propagandai, jei nukabinsime paminklinę lentą J. Noreikai, atseit, sutinkame su absurdiškais kaltinimais, atseit, Kremlius teisus, o tada  po Ukrainos ateis į Lietuvą nubausti lietuvių, nes garbina žydšaudžius.

Mes, lietuviai, turime pasiųsti aiškią žinią pasauliui ir putino Rusijai,  kad J. Noreika – Vėtra nėra žydšaudys.  Jam tą gėdingą etiketę prikabino Tarybų Lietuvos istorikai, kuriems vadovavo NKVD darbuotojai. Vienas  jų, į Lietuvą imigravęs Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij), nuo 1935 m. veikęs nelegalioje LKP, 1936 m. buvo Lietuvos valstybės saugumo organų suimtas už antivalstybinę veiklą. Pirmosios sovietų okupacijos metais išleistas iš kalėjimo tapo NKVD tardymo skyriaus  viršininku, vėliau – „NKVD ypač svarbių bylų“ tardytoju. Jau 1940 m. rugpjūčio 26 d. E. Rozausko ranka surašytu nuosprendžiu įvykdyta mirties bausmė 26 iš Lietuvos kalėjimų konvojuojamiems politiniams kaliniams miške prie Bigosovo, Baltarusijoje. Po karo R. Rozauskas tęsė darbą NKVD. Už įgaliojimų viršijimą buvo teisiamas ir pasodintas į kalėjimą. Bet trumpam. 1960 m. R. Rozauskas buvo paskirtas Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininku. Jis aktyviai talkino KGB, atskleidžiant „nacionalistų veiklą“ ir „demaskuojant“ Birželio sukilimą. Jau 1970 m., kartu su enkavedistu B. Baranausku, išleido knygų seriją anglų kalba „Documents Accuse“. Knygos tapo pagrindiniu šaltiniu Amerikos istorikams, kurie rašė ir apie Holokaustą Lietuvoje.

Sovietai  nuo 1939 m. rugpjūčio  iki 1941 birželio buvo nacių sąjungininkais. Sovietų sąjunga ir nacių Vokietija, valdomos diktatorių,  išleido holokaustą šienauti, t.y. žudyti,  žydų tautybes žmones Europoje.

Mus  vadina antisemitais, kai aiškiname, jog  mūsų didvyrius apskelbti žydšaudžiais  reikalavo tariami istorikai Sovietų sąjungoje  – B. Baranauskas, E. Rozauskas ir jų darbų tęsėja  putino Rusija.  Jų klauso ir melą antrina Vokietijos, Izraelio, JAV ambasadoriai bei Lietuvos liberalai ir konservatoriai.

Visos politinės partijos turėjo aiškiai pasakyti, kad   Rusija turi baigti  kišimąsi  į mūsų istoriją. Jie turi reikalauti, kad Sovietų sąjungos surašyta  melaginga istorija  gautų teisingą įvertinimą -  klastotės. Jau atėjo laikas  nustoti kaltinti antisemitizmu, nacizmo atgimimu, žydšaudžių garbinimu.

Deja, liberalai, konservatoriai, skvernelininkai, socialdemokratai  pasigavo Remigijaus Žemaitaičio  kaltinimus dėl susprogdintos  palestiniečių mokyklos, o vėliau pacituotą skaičiuoklę bei  kaltinimus dėl Gazos rajono apšaudymo. Dėl Žemaitaičio pasisakymų kilo tikra audra ne tik Lietuvoje. Į politiko pasisakymus  sureagavo  taip pat Izraelio, Vokietijos ambasados. Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos skatinimo bei kurstymo prieš žmonių grupę dėl jų tautybės.  Žemaitaičio byla dėl antisemitinių pareiškimų buvo perduota teismui. Tada  R. Žemaitaitis pateikė VRK prašymą dėl atsistatydinimo iš Seimo.

Ir vėl informaciniame kare laimėjo Kremliaus naratyvas, jog esame antisemitai. Už pagalbą Kremliui, už jo naratyvo palaikymą ir viešinimą  turime dėkoti R. Žemaitaičiui.  Ar jis tai padarė sąmoningai?  Kiek ilgai, vykdydami Kremliaus naratyvą, tokie kaip R. Žemaitaitis, „drąsūs ir protingi“ darys karjerą?

Stabdome nusikalstamą veiklą prieš mūsų didvyrius ir apginame mūsų istoriją nuo NKVD kabinetuose surašytos ideologizuotos, melagingos istorijos.

Nuotrauka.Viačeslav Kantor, kurį  taip vadina Rusijoje, o Europoje Moshe Kantor, įtakingiausias pasaulio žydas,  2021 metais lapkričio mėn. Vienoje    glosto  F. Kukliansky veidą. Jis  2022 m. kovo  mėn. pasitraukė iš visų visuomeninių pareigų, nes jam Anglija uždėjo sankcijas.   Rūta Vanagaitė už knygą „Mūsiškiai“  gavo Europos žydų kongreso, kuriam vadovavo V.M. Kantor,  apdovanojimą.

KLAIPĖDOS MIESTO UNIVERSITETO SENIŪNAITIJOS SENIŪNAITĖ  VIRGINIJA JURGILEVIČIENĖ Tel. 864024954, el.p. virginija.jurgileviciene@gmail.com _______________________________________________

LIETUVOS RESPUBLIKOS  VALSTYBĖS SAUGUMO DEPARTAMENTO DIREKTORIUI  DARIUI JAUNIŠKIUI

Prašymas                                                                                     2024-01-10

Kreipiamės į Jus, nes manome, jog visuomenininiai  ir politiniai procesai, kurie prasidėjo  kai  2022-12-13  Seime buvo priimtas „ Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas“ ( toliau – Įstatymas), kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

XX a. Lietuva  išgyveno dvi okupacijas, t.y. du totalitarinius: sovietinį ir nacistinį  režimus. 1926 metais  buvo įvykdytas  pučas, nuverstas  prezidentas Kazys Grinius ir įvestas autoritarinis režimas.

Liudas Gira, Salomėja Neris, Petras Cvirka ir eilė  kitų Lietuvos intelegentų, kurie aršiai kritikavo prezidentą A. Smetoną  yra siejami su Sovietų sąjungos okupacija, su totalitariniu režimu, su Stalino saulės parvežimu į Lietuvą.

Jų, komunistuojančių lietuvių, kritikuojamas prezidentas yra siejamas su autoritariniu režimu.

Pasirodo, kad pagal   Įstatymą  Lietuvoje nuo 1926 m. iki 1990 m. visi  viešosios paskirties įrenginiai, paminklai, skulptūros, obeliskai, memorialines lentos, kiti atminimui įamžinti skirti objektai, viešosios  vietos  – gatvės, aikštės, parkai, skverai ar kitos visuomeninės paskirties erdvės, taip pat šių objektų pavadinimai, renginiai ir įvykiai – vardinės premijos, konkursai ir panašūs vieši veiksmai gali būti traktuojami kaip totalitarinio ar autoritarinio režimo propagavimas.

Lietuvos visuomenė yra kviečiama nustoti propaguoti totalitarinį, o tai sovietinį  režimą ir raginama keisti gatvių pavadinimus.  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (toliau – Centras)į Klaipėdą atsiuntė raštą, kad iki 2023-12-14  būtų pakeistas L. Giros gatvės pavadinimas.

Pagal šį įstatymą, atseit, Ukmergėje propaguojamas totalitarinis nacistinis  režimas,  nes  yra įamžintas  partizanų vadas  Juozas Krikštaponis. Ukmergės rajono savivaldybė taip pat gavo iš Centro sprendimą.

Kitas to pačio Įstatymo draudimas – jokio paminklo  Antanui Smetonai Lukiškių aikštėje,  kaip  autoritarinio režimo atstovui.

Lietuva ilgus metus buvo padalinta. Viena Lietuvos dalis įėjo į carinės Rusijos, o vėliau į Sovietų sąjungos sudėtį. Kita Lietuvos dalis nuo XIII a. buvo okupuota ordinų ir tapo vokišku kraštu, kurį  naciai 1939 m. atėmė iš Lietuvos. Stalino šauklių Klaipėdoje  nebuvo -  čia šeiminkavo nacistiniai rėksniai.  Didžiausias pavojus Klaipėdos krašto lietuviams  buvo  kaizerinė Vokietija, trečiasis Reichas, o ne carinė Rusija ar Sovietų sąjunga.  XIX a. -XX a. pradžioje  Mažosios Lietuvos gyventojai  neigiamai  vertino Bismarko diktatūrinį valdymą.

Klaipėdos miesto žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija mano, jog yra kompetetinga ir pasiūlė L. Giros gatvę pakeisti į  poeto, rašytojo Ernesto Vicherto, kuris teisėjavo ir kilo karjeros laiptais esant Bismarko diktatūrai. Uždraudžiame propaguoti režimą, kuris   atėjo 1944 m. rudenį  ir leidžiame įamžinti  poetą, karjeristą, gyvenusį Bismarko  gadynėje   pavadindami gatvę jo vardu.

Manome, kad visi atvejai, kuriuos išvardinsime turi tikslą – kiršinti Lietuvos gyventojus. Todėl įvairios Lietuvos savivaldybės bei piliečiai  atsisako vykdyti Tarpinstitucinės komisijos sprendimus, priimtus vadovaujantis Įstatymu, kuriuos jiems siunčia Centras.

Klaipėdos miesto taryba net nesvarstė  L. Giros gatvės  vardo pakeitimo.  E. Vicherto gatvės pavadinimas būtų mažlietuvių patriotų įžeidimas.

Visagino savivaldybės meras Erlandas  Galaguz informavo Lietuvos visuomenę, kad skųs Tarpinstitucinės  komisijos sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Jis pareiškė: „Taip, tikrai skųsime. Vis tiek teisė turi būti vienoda visiems. Tikrai negali būti taip, kad vienai savivaldybei tokius pavadinimus galima naudoti, o kitai ne“.

Ukmergės gyventojai  teismo pagalba blokuoja J. Krikštaponio paminklinio akmens lentelės   nuėmimą.

Jūsų, Valstybės saugumo departamento, misija  – analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui  užtikrinančiomis institucijomis užkardyti valstybės nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes.

Įstatymas yra skirtas mūsų, Lietuvos  valstybės, praeičiai. Įstatyme periodizuojamas totalitarinis režimas – įrašomi metai.  Autoritarinio režimo laikotarpis – nenurodomas.  Kodėl Įstatymas vieno režimo metus paskelbė, o kito – ne?  Jei nenurodė, tai tokio režimo kaip autoritarinis Lietuvoje nebuvo. Jei tokio režimo nebuvo tai kam jį įrašė į įstatymą? Šis  Įstatymas  skirtas  ne   Vokietijos ar Anglijos, ar kokios kitos valstybės istorijai , bet Lietuvai.

Taip pat negalima sulyginti asmenis veikusius  Sovietų sąjungos totalitarinėje sistemoje su  asmenimis tarnavusiais nacistinės Vokietijos politinėse, karinėse, represinėse struktūrose. Lietuviai, atėjus naciams,  organizavo sukilimą,  suformavo laikinąją Lietuvos vyriausybę,  stojo  į savisaugos  batalionus kovoti su  raudonuoju maru.

Įstatymas, kuriame vieno režimo periodizacija nurodoma, o kito nenurodoma, o taip pat   deklaruojami kaltinimai lietuviams, kurie stojo į kovą su raudonuoju maru  turi  vieną tikslą -  pjudyti Lietuvos piliečius vykstant karui Ukrainoje.

Prašome  išanalizuoti šį įstatymą. Ar jis nėra  grėsmė nacionaliniam saugumui?

Laukiame atsakymo.

  Klaipėdos miesto „Universiteto“ seniūnaitijos seniūnaitė                             Virginija Jurgilevičienė

JAV ambasada Lietuvoje,  Akmenų g. 6   Vilnius, Lithuania

Ambasadoriaus pavaduotojui  Tamir Waser

Prašymas neginti  sovietinio melo ir nedalyvauti  Rusijos organizuotame   informaciniame  kare

                                         2024-01-10

Rusija  kariauja  ne tik ginkluotą ir žmones žudantį karą, bet ir informacinį, kurį  saugumietis  prezidentas Vladimiras Putinas  perėmė iš Sovietų sąjungos ir tęsia.

1944 m vasarą Sovietų valdžia, padedant savo kariuomenei,   sugrįžo į Lietuvą  ir parašė Holokausto istoriją. Pagal jų melagingą istoriją –  lietuviai degę neapykanta žydų tautybės žmonėms,  bet ne Tarybinei santvarkai, kuri  1940 m. birželio mėn. atėjo žudyti  žmones  ir atiminėti jų turtą.

Lietuviai, patyrę sovietinę okupaciją,  turėjo vieną norą –  atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kai 1941 m. birželio mėn. įžengė nacistinės Vokietijos kariuomenė, tai organizavo sukilimą ir suformavo Laikinąją vyriausybę. Smetoninės Lietuvos kariai ir karininkai buvo pakviesti tęsti  sovietinių okupantų nutrauktą karinę tarnybą ir dirbti Lietuvos laikinajai vyriausybei.

 Nacistinė  Vokietija,  įvedusi okupacinį režimą, paleido Lietuvos vyriausybę.  Juozą Krikštaponį, kuris tarnavo  lietuvių savisaugos dalinyje  2-ajame  apsaugos batalione 1941 m. spalio  mėnesį pasiuntė į Baltarusiją kovoti su  sovietų kariuomenės likučiais.  Deja, nuvykus į Baltarusiją,  vokiečių karinė vadovybė paskyrė kitą darbą – žudyti civilius.  Antanas Ališauskas straipsnyje „ Kaltinamas dalyvavęs genocide: ar pagrįstai? „  rašo: „Pagal archyvinius duomenis (čekistinių tardymų metu išgautus parodymus) šaudė vokiečių karininkai, trys lietuviai leitenantai, atskiri eiliniai bataliono nariai, taip pat dalyvavo vietiniai policininkai, vokiečių kareiviai. J. Krikštaponio tarp jų (šaudžiusiųjų) nebuvo. Neatmestina versija, kad tuo metu J. Krikštaponis jau buvo pasitraukęs (dezertyravęs) iš bataliono. Vien nuo 1941 m. spalio 10 d. iš tarnybos batalione dezertyravo 52 asmenys. Vienas tardomasis į tardytojo klausimą „Ar tiesa, kad daugelis kareivių, karininkų iš bataliono pasitraukė?“, atsakė: „Tiesa“. Į klausimą: „Ar jie pasitraukė todėl, kad jie nenorėjo dirbti vokiečiams, kurie žudė žmones?“, atsakė: „Taip.“

J. Krikštaponiui sovietų istorikai prikabino  žydšaudžio etikėtę tik todėl, kad  buvo prezidento Antano Smetonos sesers sūnus.  NKVD buvo gavusi nurodymą juodinti visus, kurie buvo susiję su ikikarine nepriklausoma Lietuva. Sovietiniai istorikai,  kaip ir jų užsakovai, nekentė, šmeižė  Nepriklausomos Lietuvos valdžią. Todėl iki šių dienų nutylima  smetoninės Lietuvos   pagalba žydų ir kitų tautybių žmonėms įsigyjant vizas ir taip  išvykstant iš  karo apimtos Europos nuo 1939 m. rugsėjo mėn.  iki 1940  m. birželio mėn.

2022 m. gruodžio mėn.  7 d. rabinas iš JAV ,  kurio pavardė Baron,  nuotoliniu būdu  prisijungė prie Lietuvos Respublikos Seime vykusio  Teisės ir Teisėtvarkos komiteto posėdžio,  kuriame buvo   svarstomas  37 milijonų eurų  perdavimas  Geros valios fondui. Rabinas  padėkojo  Lietuvai dėl jo tėvams suteiktos  geranoriškos  pagalbos  bei už išgelbėtą jų gyvybę, atbėgus iš Baltarusijos.  Šiandien jų giminė  turi  apie 100  palikuonių.  Lietuvoje žydų tautybės gyvybių gelbėjimo procesą sustabdė  Sovietų sąjunga. Užėjus sovietų okupantams, uždraudus dalinti vizas, dar keletą tūkstančių žydų  gyvybių išgelbėjo  japonų diplomatas Sugihara.  Vikipedija rašo, „ Manoma, kad buvo išduota apie 2139–10000 vizų.“.  Šias ir kitas išgelbėtas žydų gyvybes sovietų istorikai įrašė prie nužudytų, o ne išgelbėtų žydų.

Rusija turi tikslą susigrąžinti nepriklausomybę atgavusias Pabaltijo šalis, todėl reikalauja laikytis sovietinio istorijos naratyvo,  šmeižti mus, lietuvius, latvius, estus.

Kremlius  Holokausto istoriją surašė taip,   kad  atėjus X dienai ir užpuolus Lietuvą kaip ir 2022-02-24 Ukrainą  galėtų  pranešti pasauliui,  jog tai padarė todėl, kad   lietuviai garbina žydšaudžius.

Rusijos prezidentas V.Putinas, siekdamas  susigrąžinti  Lietuvą,  pasirūpino, jog jam artimas žmogus, jo  geras draugas, surusėjęs žydas Viačeslav Kantor,    taptų Europos ir pasaulio prestižinių, įtaką darančių žydų organizacijų  vadovu. Tikroji  V. Kantor užduotis, kurią Lietuvoje įgyvendina Faina Kukliansky,  neleisti pakeisti Sovietų sąjungos istorikų surašytą Holokausto istoriją.  Lietuvoje karjerą gali padaryti tik tie istorikai, kurie perrašo Sovietų sąjungos istorikų pateiktą  versiją.

Sovietų surašytą Holokausto istoriją –  pagrįsta melu, nes didžiausi kaltininkai dėl  žydų tautos naikinimo  yra Tarybų sąjunga, kuri su naciais 1939 m. rugpjūčio 27d. sudarė Ribentropo  Molotovo paktą. Naciai padedant Tarybų sąjungai  Europoje  atvėrė  pragaro duris – žuvo daugiau negu 50 milijonų žmonių.   Hitleris ir Stalinas – karo nusikaltėliai.  Deja, Niurnbergo teismo procese  Tarybų sąjunga, viena iš karo organizatorių,  sėdėjo ne teisiamųjų suole, bet teisėjų. Todėl Tarybų sąjungos nusikaltimai  buvo anuliuoti arba  perkelti   nukariautoms  tautoms.

Europoje Fiurerio  pasekėjų, kurie galėtų priiminėti sprendimus dėl karo, nėra,  o Stalino  darbus tęsia  Rusijos prezidentas V. Putinas.  Pasikvietęs į Kremlių „Hamas“, tik dar kartą patvirtino, jog Stalino idėjos  sugrįžo. Tada sovietai  veikė kartu su naciais,  o dabar yra draugai su   teroristine  organizacija  „Hamas“.

Prašome Jūsų,  gerbiamas Tamir Waser, nepritarti sovietiniam melui,  nedalyvauti  Rusijos organizuotame   informaciniame  kare ir nereikalauti nukelti paminklinio akmens  partizanų Vyčio apygardos  J. Krikštaponiui.

 Virginija Jurgilevičienė, gyv. Kretingos g. 13-2, Klaipėda